Liuteronų kunigas M. Žilinskis: Šeimyninis gyvenimas nėra lengvai įkandamas riešutėlis

Pašnekovas kartu su žmona Laura augina sūnų. Skirtingai nei Romos Katalikų Bažnyčios kunigai, Evangelikų Liuteronų Bažnyčios kunigai neturi laikytis celibato.

Šeimyninis gyvenimas nėra lengvai įkandamas riešutėlis, prisipažįsta liuteronų kunigas M. Žilinskas: žmona kartais net ir pamokslus sukritikuoja, tačiau visa tai yra didelė laimė. 

- Virte verda diskusijos, ar reikia Romos katalikų kunigams leisti tuoktis. Jūsų galva, reikėtų panaikinti celibatą ar ne?

- Šventajame Rašte parašyta – tie, kurie gali – tegul neveda, bet tie, kurie negali – gali vesti. Juk yra ir nuolatiniai diakonai, kurie gali sakyti pamokslus, tuokti, laidoti. Vienas iš jų – Arūnas Raudonius. Jis puikiausiai tarnauja, augina keturis vaikus ir turi be galo daug išminties. Tai populiaru kitose šalyse, kuriose trūksta kunigų, bet gal po truputėlį ateis ir iki mūsų.

- Ar Jums gerai turėti šeimą?

- Vienareikšmiškai gerai. Dabar su savo žmona esame pažįstami daugiau kaip 20 metų. Pirmieji mūsų susitikimai nebuvo malonūs ir meilūs. Mes abu esame aktyvūs ir panašūs savo ekspresyvumu, vienintelis skirtumas – šeimų modeliai.

Mano žmona yra iš patriarchalinės, o aš – iš matriarchalinės šeimos modelio. Iš pradžių kartais tekdavo pasipykti, bet vėliau susiėjome per krikščioniškas stovyklas ir tarnystes. Prieš 18 metų nutarėme, kad mūsų gyvenimą reikia susaistyti priesaikos žodžiais. Dabar kartu keliaujame, ir man mano žmona yra didžiulė mūza. Kartais mūza nebūtinai yra šviesi, kartais būna ir pikta, bet tai ir yra gyvenimas.

- O šeima netrukdo jūsų kunigiškajai tarnystei?

- Man padeda. Padeda suvokti, kad pirmiausia kunigas yra tėtis, šeimos vyras, žmogus – paprastas žmogus. Kartais bažnyčioje sėdintys žmonės neišdrįsta pasakyti, kai padarau ką nors ne taip, o žmona iškart pasako ir kartais net pamokslus sukritikuoja. Tai ne visada malonu, bet kai tai sako žmogus, su kuriuo daliniesi viskuo, ką turi, tu supranti, kad ji tai daro norėdama padėti, o ne pakenkti. Mano akimis žvelgiant, tai didelė laimė.

- O jeigu evangelikams liuteronams būtų privalomas celibatas, būtumėte kunigu ar ne?

- Gal nefantazuokime, kas būtų, jeigu būtu… Jeigu man būnant penkiolikos kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu kunigu, būčiau sakęs, jog kalba nesąmones, – to tikrai nebus. Bet taip įvyko.

Dvidešimt metų tarnauju Bažnyčiai kaip visateisis kunigas. Dažnai juokauju – jeigu manęs per šį laiką neišmetė iš parapijos, tai gal aš dar toje vietoje reikalingas? Ir kai žmonės pasakys: „Ne ne, jis mums netinka“, tada teks palikti tarnystę ir daryti ką nors kita, nes liuteronų gyvenime didelę įtaką turi parapijos. Jeigu padaryčiau ką nors negero, tai aktyviausi parapijiečiai balsuotų dėl tokio mano elgesio ir pareikštų norą, kad aš čia daugiau nebeatvažiuočiau. Ir tokiu atveju negalėčiau nieko pakeisti.

- Koks jausmas yra vieną valandą sakyti pamokslą, o kitą – ant rankų nešioti savo vaiką?

- Niekuo nesiskiria. Vaikas yra didelis pamokslas. Kaip ir diena – viena diena yra mažo gyvenimo kopija. Gyvename ir mirštame – tai gyvenkime intensyviai, kaip kad aš šiandien: vaikščiojimas, sportavimas, interviu, pamaldos – toks ir turi būti gyvenimas.