Kolonizuota ir ne...

Tiesa, šiandien toji mūsų civilizuotoji dalis labiau ima panašėti į už rubežiaus plytinčiąją buriatiškąją-klajoklišką teritoriją. Matyt, dėl to, kad buvo užpildyta tos mažiau civilizuotosios dalies gyventojais. Ir jie rusiška maniera „nugyveno“ bei pavertė griuvėsiais visa, kas buvo gražu ir didinga. Grabupiuose, Rusnėje, o ir Mažosios Lietuvos sostinėje akis bado apleisti ir nykstantys Prūsijos valstybės pastatai žiojėjančiais kiaurais langais bei trupančiais balkonais.

Atvykusi neseniai Rusnėn buvau ištikta stabo nuo pastatų pačiame miestelio centre - smunkančiais stogais, skylančių ir yrančių, regis, net girdėjau jų dejonę, kurios beširdžiai nepaiso…

Pribaigė ir neaišku, iš kur atšuoliavęs vokietis turistas, kol pati stovėjau be žado priešais aptriušusią Rusnės bažnyčią. Energingai paklibino geležinius vartus ir paklausė, kaip į ją patekti. Buvo siaubingai gėda. Galiu įsivaizduoti, kokį „ažiotažą“ sukels nuotraukos jo draugams… Neišdildomi prisiminimai apie Lietuvą.

Atsisveikino rusiškai. Hildos dukra pataisė ir patarė rusiškai vietinių nekalbinti, bet mane pervėrė mintis: su tokiu santykiu į paveldo pastatus, jų apleidimu mes jiems esame „rusai“. Patys tikriausi apdriskėliai rusai, nugyvenantys ir sunaikinantys viską, kas vertingesnio ir paveldėto dykai…

Rytprūsiečiai savo kraštą mylėjo ir puoselėjo. Mes - ne. Kaip keista... Sovietmečiu buvome labiausiai panašūs į vakariečius, gi šiandien daugelio dvasia tapo tos labiausiai šiandien nekenčiamos tautos atspindžiu. Laukiniai klajokliai, skriejantys stepe, niekur neįleidžiantys šaknų, gyvenantys traukiniuose ir palapinėse…

Užtikau vieną pasakojimą apie Rytprūsius, kuriuo pasidalinsiu. Negalėjau identifikuoti vietos, bet tai nėra taip svarbu. Veiksmas vyko sovietmečiu, kai nebuvome tiek susiskirstę luomais, kai Lietuva dar buvo vienalytė turtine prasme. Niekaip nesuprantu, kodėl ir kuriuo metu įvyko tas baisus sąmonės lūžis, valstybės užvaldymas senuoju bolševikiniu mąstymu, elgsena ir požiūriu… O gal tokie baisūs buvome visi ir visuomet, tik maskavomės saugumo sumetimais?

„Apie buvusią Jugoslaviją sakoma, kad ji dalinama iš esmės į dvi dalis - tą, kuri buvo kolonizuota bei civilizuota Ottomanų imperijos, ir tą, kuri buvo kolonizuota Habsburgų.

Lietuvą, matyt, galima dalinti į tą, kuri buvo kolonizuota bei civilizuota vokiečių, lenkų arba rusų. Aš užaugau pačioje geriausioje dalyje - toje, kuri buvo kolonizuota vokiečių.

Namas buvo statytas vokiečių, dabar nežinau, kokiais tikslais, buvo 10 ar 12 butų, šildomas krosnimis, vanduo iš šulinio. Netoliese buvo  vokiečių statytas vandens bokštas ir traukinių stotis, kadaise buvusi šiauriausia Reicho geležinkelio stotis, nordlichste Bahnstation des Deutsches Reiches.

Apie vokiečius sovietiniais laikais, žinoma, niekas nekalbėjo, tik kartais suaugusių pašnekesiuose išgirsdavome minimą muitinę, rubežių, prūskapius ar gražesnes merginas iš gerų šeimų, kurias repatrijuojantys vokiečiai išsivežė su savimi į tėvynę. Prastos, mužikės jiems netiko. Nepaisant aktyvaus tylėjimo ir aktyvios užmaršties, karas figūravo vaikų žaidimuose, ir būdami penkerių, mes buvome apsisprendę, kad mokysimės vokiečių kalbą - supraskite, kils karas, tai galėsime susikalbėti.

Namas, kaip jau sakiau, buvo statytas vokiečių, dabar nežinau, kokiais tikslais, buvo 10 ar 12 butų, o kas įdomiausia - vietos gyventojams pasitraukus, praktiškai visi jame buvo atvykėliai iš kitų Lietuvos kraštų.

Tada viskas atrodė normalu ir natūralu, atrodė, taip ir turi būti. Tik dabar suprantu, kokios buvo socialinės ir kultūrinės šio reikalo implikacijos, ir kodėl man paskui buvo taip sudėtinga prisitaikyti didžiojoje, tikrojoje Lietuvoje.

Visi buvo atvykėliai, visi buvo svetimi, visi buvo pirmoji karta, atsikraustę į niekieno žemę - terra nulium principas. Visi, dzūkai, aukštaičiai, suvalkiečiai bei rusai, suspendavo savo gimtąsias tarmes ir visi išmoko kalbėti žemaitiškai.

Dešimties ar dvylikos butų name buvo tiek daug įvairovės - buvo berniukas kurčnebylys, su kuriuo kalbėdavome gestų kalba, buvo vieniša mama, buvo žmogus, kuris sirgo gerklų vėžiu ir turėjo gerklėje mygtuką, ir buvo Petia, kuris turėjo svajonę - pasidaryti spalvotą televizorių iš nespalvoto, ir buvo mergaitė keistu vokišku vardu Linda, buvo tik vieną žiemą, o paskui kažkur pradingo. Daugiau niekada nesutikau moters ar mergaitės tokiu keistu vardu Linda.

Svarbiausia, visi buvo atvykėliai, visi buvo svetimi, - niekas nebuvo Kieno Nors Žmogus, visi buvo Niekieno, ir niekas nieko nedarė „per pažįstamus“. Kas yra provincialumas ir klanai, aš supratau tik atvykusi į Lietuvą.

Gyvendami vokiečių statytame name, trikampyje tarp vokiško vandens bokšto, prūskapių ir rubežiaus, truputį suvokietėjome. Tvarka turi būti, Ordnung.

Tame pačiame name gyveno kolūkio pirmininkas, jis vienintelis turėjo bute vandentiekį, šaltą vandenį, kuris kažkokiu būdu patekdavo į butą, ir automobilį „Volga“, kurį laikė garaže ūkiniame pastate, kur kiti laikė kiaules ir karves. Ir dar jis turėjo telefoną, vienintelis visame name, ir nabagai darbinykai kritiniu atveju eidavo pas pirmininką paskambinti.

Ir žinote ką? Per visą tą laikotarpį, aš neatsimenu, kad jis kaip nors būtų demonstravęs savo statusą, ar kad kaimynai kaip nors būtų demonstravę savo nuolankumą. Turėjo, tai turėjo - suvokė ne kaip privilegiją, o daugiau kaip pareigą, vidury nakties leisti paskambinti bėdos ištiktam kaimynui ar nuvežti skausmų suriestą gimdyvę į ligoninę.

Per visą tą laiką neatsimenu, kad kas nors jo akivaizdoje būtų ploninę balsą, šiepę snukį, rodę zūbus ar kilnoję undarokus, - žiekit, pirminykas eina, koks žmogus, pirminyke, mumi didelė garbė.

Aš užaugau gražiausioje Lietuvos dalyje, toje, kuri buvo kolonizuota Vokietijos. Ordnung. Tvarka, pareiga ir disciplina. Apie tai, kas yra provincializmas, klanai, ryšiai, pataikavimas ir protekcionizmas, sužinojau tik atvykusi į Lietuvą.

Kai po 1990 metų po truputį atsivėrė sienos ir aš pirmą kartą išvažiavau į Vokietiją, pasijutau, kaip sugrįžusi namo. Labai patiko." - Rasos B. prisiminimai