Vestuvinių drabužių paroda iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Kaip karas atsiliepė moterų talijos apimčiai

A. Vasiljevas – scenografas, interjero dizaineris, mados istorikas, meno kritikas, surinkęs kone didžiausią suknelių kolekciją, parašęs ir išleidęs ne vieną populiarią knygą – pristatė įspūdingą parodą „XIX-XX a. vestuvių mada“. Joje eksponuojama suknelių, vyriškų kostiumų, taip pat įvairių aksesuarų: batelių, rankinių, smeigtukų, sagių ir kt.

Kas gali būti nuostabiau už vestuves? Tai ir naujo gražaus gyvenimo pažadas, ir meilės, laimės lūkestis, viltis, kuri kiekvienos būsimos jaunamartės sieloje puoselėjama nuo pat gimimo... Mergaitės žaidžia nuotakas, ir suknia čia - ne antraeilis dalykas. Jis absoliučiai pirminis.

Baltas vestuvines sukneles nuotakos ėmė dėvėti tik XVIII a. pradžioje, iki tol tai buvo tiesiog... gražiausia turima suknia. Ji galėjo būti rausva, žalia ar melsva. Jei ji graži – tai ir yra tinkama vestuvėms.

Napoleono Bonaparto laikais visos suknios buvo šviesių tonų, nes buvo kopijuojamas antikinis stilius: graikų ir romėnų skulptūros, tad Napoleono sesuo Caroline Murat buvo pirmoji, išsirinkusi baltos spalvos vestuvinę suknią. Tik tuometinė „balta“ nebuvo tokia, kokią ją įsivaizduojame ir matome šiandien. Tai nebuvo „baltai akinančios šypsenos“ spalva, greičiau tai buvo kreminė, virinto pieno, kiaušinio lukšto, perlo baltos atspalviai.

Tik XX a. atsiradus viskozei ir sintetikai bei galimybei audinius balinti, suknios tapo baltesnės ir šviesesnės. Talijos vieta nuolat kito, tai atsispindėjo ir vestuvinių suknelių modeliuose: ampyro stiliaus suknios talija buvo po krūtine, vėliau ji kilo ir leidosi, priklausomai nuo laikmečio, atsirasdavo ir dingdavo korsetai, jaunosios tai verždavosi, tai išsivaduodavo iš varžtų.

Karas ypatingai darė įtaką vestuvinių suknelių prabangos laipsniui, apdailai, papuošimams ir... talijos apimčiai. Štai parodoje tai ryškiai matyti: karo metu išsekintų moterų vestuvinės suknios, regis, siūtos „coliukėms“, ir kaip p. Vasiljevas pastebėjo, į jas jokiu būdu neverta spraustis nūdienos prisirpusioms modernistėms, nes fotosesija tokią suknią susprogdintų. Tiesa, yra kolekcijoje viena II pasaulinio karo laikų suknia iš Turkijos, kurios savininkė atitiktų dabartinių modisčių išmatavimus, o taip yra todėl, kad Turkijoje nevyko karo veiksmai. Tad ir jaunamartės ten nebadavo.

Paralelės su ekonomika labai ryškios: krizės apskabydavo vestuvių biudžetą, ir nuotakoms tekdavo tenkintis kuklesniu įvaizdžiu. Nes visi valstybių pinigai išlėkdavo pro patrankos vamzdžius, o vos tik atsigavus ekonomikai, kaip mat rasdavosi nėriniai, šilkai, brangesnė apdaila.

Karalienės Viktorijos periodu talijos apimtis siekė 50-52 cm, gi po II pasaulinio karo, kai moterys ištisai badaudavo, Christian Dior suknių standartinė talijos apimtis buvo 47-49 cm. Vėliau, dėl streso nebuvimo, geresnės mitybos, visos ėmė „plėstis į šonus“, o štai pandemija visiems mums pateikė kritinius „žudančius“ pokyčius: maistas į namus – picos ir pyragai, vaikščiojimo ribojimas, darbas namie... Ir Europoje po 2020 metų visos (ir visi) priaugome po 10 pražūtingų kilogramų. Tad „oversize“ dydžiai tapo ant bangos.

Nes visa kita braškėjo per siūles.

Visa tai galite pamatyti Hugo Šojaus dvare eksponuojamoje parodoje, kuri veiks iki rugsėjo 15 dienos.

Visus segtukus, diržo sagteles iš kriauklių, šilku ir biseriu siuvinėtus batelius bei svarbiausią p. Vasiljevo trofėjų - Charles Frederick Worth suknią. Charles Frederick Worth buvo anglų dizaineris, Paryžiuje įsteigęs mados namus, besispecializavusius aukštosios mados drabužių kūrime. Haute couture „tėvo“ kūrinys – antrajame ekspozicijos aukšte.