Netekome legendinės asmenybės Petro Čeliausko
Jis gyvenime turėjo dvi didžiules aistras, tai yra gimtosios Švėkšnos tyrinėjimus ir esperanto kalbą. Ir vienoje, ir kitoje srityje jis atliko vienam asmeniui sunkiai įveikiamus didžiulius darbus.
P. Čeliauskas gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje. Dar 1939 m., būdamas 10-mečiu berniuku, vaikų žurnale „Šaltinėlis“ susipažino su tarptautine esperanto kalba. Tačiau atėjo 1940 metai. Lietuva buvo okupuota, o esperanto kalba tuometinėje sovietų sąjungoje buvo uždrausta.
Baigęs Švėkšnos gimnaziją, atitarnavęs sovietinėje armijoje ir baigęs pedagogikos studijas, jis 45 metus, t. y. iki pat išėjimo į pensiją, dirbo Švėkšnoje matematikos, braižybos ir astronomijos mokytoju. 17 metų jis buvo šios mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Tačiau užtarnautas poilsis jo gyvenime yra tik sąlyginė sąvoka, nes P. Čeliauskui poilsis yra vieno darbo pakeitimas kitu.
etrukus po Stalino mirties, apie 1956 m. tuometinėje Sovietų Sąjungoje prasidėjo šioks toks atšilimas. Spaudoje kartais jau buvo galima pamatyti žodį – „esperanto“. P. Čeliauskas prisiminė savo vaikystės susidomėjimą šia kalba, savarankiškai ją išmoko ir tuoj pat įsitraukė į aktyvią esperantininkų veiklą. Jis prenumeravo spaudą esperanto kalba, kaupė biblioteką (dabar didžioji jo esperantiškosios bibliotekos dalis saugoma Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto skaitykloje esančioje Esperanto kolekcijoje), pradėjo dalyvauti esperantininkų renginiuose. Nuo 1975 m. dalyvavo Baltijos esperantininkų stovyklose.
Labiausiai jį traukė literatūra, vertimai ir redagavimas. Kad pramuštume geležinę uždangą leidybai esperanto kalba, reikėjo daugelio metų kryptingo darbo. 1986 m. „Vagos“ leidykloje bendromis jėgomis pagaliau pavyko išleisti P. Čeliausko meistriškai išverstą Eduardo Mieželaičio poemą „Žmogus“. Taip prasidėjo jo aktyvi ir labai produktyvi literatūrinė veikla. Kadangi Lietuvoje nebuvo modernios ir populiarios knygos apie tarptautinės kalbos problematiką, P. Čeliauskas ėmėsi šio darbo. 1989 m. leidykla „Vyturys“ serijoje „Noriu žinoti“ išleido jo knygą „Nuo Babelio iki Esperanto“.
Netukus P. Čeliauskas entuziastingai ėmėsi kitų vertimų. Jo meistriškai išverstą knygą – Antano Baranausko „Anykščių šilelį” pavyko išleisti tik 2003 m. Kauno leidykloje „Ryto varpas“ lietuvių ir esperanto kalbomis. Po to sekė kitų knygų vertimai: Vlado Mozoriūno „Legenda apie Vilniaus pilį“, Salomėjos Nėries „Eglė – žalčių karalienė“, Maironio „Jūratė ir Kastytis“, pasaka „Saulės vaduotojas“ ir kt.
P. Čeliauskas vertė ir atskirus įvairių Lietuvos poetų eilėraščius, kurie buvo išspausdinti įvairioje periodikoje esperanto kalba. Tokių yra virš 60, kurių autoriai – 24 Lietuvos poetai. Jo plunksnai priklauso ir 86 lietuviškų dainų tekstų vertimai.
Į esperanto į lietuvių kalbą išvertė pagrindines katalikų maldas, nemažai tradicinių liaudies ir autorinių giesmių: „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“, A. Strazdo „Pulkim ant kelių“, šv. Tomo Akviniečio himną Švenčiausiajam Sakramentui „Prieš taip Didį Sakramentą“ ir kt.
Jis vertė ir iš kitų kalbų į esperanto kalbą, pavyzdžiui, yra išvertęs nemažai baltarusių poetų eilėraščių, Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ fragmentus, Šotos Rustaveli poemos „Karžygis tigro kailyje“ ištraukas.
P. Čeliauskas vertė ir iš esperanto kalbos į lietuvių kalbą. Lietuvoje 1992 m. buvo išleista vengrų rašytojo Ištvano Nemerės knyga „Uždaras miestas“.
Vienuolika metų jis gyveno Kaune, 1995–2005 m. redagavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė). Ne tik redagavo, bet ir didele dalimi užpildė jo turinį. Čia jis pasireiškė ir kaip puikus publicistas. Žurnalui jis parašė per 30 interlingvistinių ir esperantologinių straipsnių. Jo plunksnai priklauso per 50 straipsnių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą. Vėliau šie ir kiti straipsniai 2002 m. Kaune buvo išleisti atskira knyga „Litovio dum jarcentoj“ (Lietuva per amžius). 2008 m. sudarė ir išleido „Lietuvių-esperanto leidinių bibliografiją (1890–2006)“. Jis redagavo ir daugelį kitų autorių knygas, parengė daug smulkesnių leidinių.
2009 m. P. Čeliausko 80-mečio proga Lietuvos esperantininkų sąjunga jo garbei išleido kapitalinį, 520 puslapių leidinį „El mia Esperanta skatolo“ (Iš mano esperantiškos dėžutės), į kurį pateko atskiromis knygomis neišleisti jo vertimai ir straipsnių esperantiška bei lietuviška tematika rinkinys. Apie 20 metų P. Čeliauskas praleido prie savo darbo stalo, sudarydamas plačiausius Lietuvos istorijoje žodynus, tai: „Didįjį lietuvių-esperanto kalbų žodyną“, (816 psl., apie 40 000 žodžių) ir „Didįjį esperanto-lietuvių kalbų žodyną“ (816 psl., apie 52 000 žodžių), kuriuos 2018 ir 2023 m. išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.
Daugiau nei prieš metus pasirodė P. Čeliausko atsiminimų knyga „Mano gyvenimo kelionė. Nuo Švėkšnos iki Didžiosios Kinų sienos“. Knygą išleido Pasaulio lietuvių centras Kaune Lietuvos esperantininkų sąjungos rūpesčiu. Tai buvo 31-oji ir paskutinė jo knyga – iš jų 16 yra išleista lietuvių kalba, 15 – esperanto kalba arba apie esperanto kalbą ir esperantininkų judėjimą. Štai koks produktyvus veterano gyvenimo kelionės rezultatas. Knygos apimtis – 320 puslapių. Ji gausiai iliustruota – joje viso 250 nuotraukų iš įvairių autoriaus gyvenimo etapų.
Įžangoje autorius rašė: „Nebuvo mano gyvenime stebuklų, bet jų buvo Lietuvos gyvenime. Mano atmintis dar siekia prieškarinę nepriklausomą Lietuvą. Teko pergyventi karą ir visą sovietinę epochą, trejus metus praleisti svetimoje kariuomenėje. Teko matyti išsilaisvinančią Lietuvą, o tai jau buvo mano gyvenimo Didysis stebuklas. Džiaugiausi jos pasiekimais, mačiau nusivylusius dėl nesėkmių“. Labai vertingi ir keletas priedų knygos pabaigoje – 40 autoriaus parašytų rubajatų, keletas vertimų nepatekusių į ankstesnius leidinius, autoriaus mėgstamų dainų tekstų vertimai ir autoriaus bibliografija – 31 knyga lietuvių ir esperanto kalbomis, 43 straipsniai lietuvių kalba periodikoje kraštotyros ir pedagogikos temomis, 51 straipsnis esperanto kalba įvairiomis temomis. Taip pat yra publikacijų apie P. Čeliauską sąrašas – viso 25 pozicijos. Bet tai tik maža dalis to, kas apie jį parašyta ir paskelbta.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, P. Čeliauskas dalyvavo 8 pasauliniuose esperantininkų kongresuose, vykusiuose įvairiose šalyse. Jo darbai yra pripažinti tarptautiniu mastu. 1997 m. jis gavo tarptautinę Grabovskio premiją, o 1999 m. buvo išrinktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos Universala Esperanto-Asocio garbės nariu. Yra vienas iš trijų visų laikų Lietuvos esperantininkų, įtrauktų į pasaulinę žymiausių esperantininkų enciklopediją.
P. Čeliausko portretas nebūtų išbaigtas, jei nepaminėtume jo labai produktyvios veiklos gimtosios Švėkšnos labui. Susidomėjęs kraštotyra, jis 1969 m. įkūrė Švėkšnos muziejų ir vadovavo jam iki 1997 m.. Parašė ir išleido keletą knygų apie Švėkšną, tarp jų: poezijos antologiją „Švėkšnos lyra“ (2009), „Švėkšna atsiminimuose“ (2010) ir kapitalinį veikalą – Švėkšnos enciklopediją – „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ (2012).
Už kraštotyrinę veiklą 1995 m. apdovanotas Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premija. 1999 m. nominuotas Šv. Jokūbo statulėle Švėkšnoje. Lietuvos kraštotyros draugija 2000 m. jį išrinko garbės kraštotyrininku. 2012 m. tapo šalies konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu Kaimo knygnešio kategorijoje.
Pagal P. Čeliausko eskizą patvirtintas Švėkšnos herbas, 2000 m.
Straipsnio komentarai
