Gerda – Ventės vienišė

Bet pernai, užklydusi su Algiu ir Traute į Ventės kapines, nelauktai susidūriau su šia miela ir tylia moterimi, triūsiančia prie artimųjų kapų. Trautė ją pakalbino, o atsisveikino „auf wiedersehen“. Tas „auf wiedersehen“ ilgai man skambėjo ausyse... Kitas kartas buvo su Hilda, tuokart trumpam, bet sutarėme atvykti po žiemos. Ir štai atvykstame pas Gerdą jau žydint žiedams bei vasarėjant.

Kukli sena sodyba, tvarkingai nupjauta veja ir didžiulis jovaras prie kelio, lyg sargybinis, saugantis Gerdos sodybos ramybę.

Trautė vis sako sutikusi: atvažiuoji Šilutėn, tu užeik pas mane nors biški, vis bėgi juk... O dabar galvoju, jau tikrai užeisiu pas Trautę. Prastai tik su autobusu, kol vaikai vežami mokykliniu, tai gali su jais atvykti Šilutėn, o kai baigsis mokslo metai, tai nebus kaip, - atsidūsta Gerda, - nėra žmonių, va ir nevažiuoja iki Ventės. Tai kartais nuvykstu Šilutėn, paskui iki Priekulės, ir nuo Priekulės klaipėdiškis autobusas veža iki Ventės.

- Taip sudėtingai vinguriuoja kelias, ojej...

- O tai ką darysi, kad kitaip neina atsirast namie (linguoja galvą Gerda) arba vykt iki Kintų, ir kviestis taksi iki Ventės.

- Aš tai atvykau, norėdama išgirsti Jūsų pasakojimą apie gyvenimą šiame krašte. Gerda, nuo kada save atsimenate?

- Aš mažai bendraujanti, va, mano sesuo, tai ji viską žinojo, ir politikoj gaudėsi, žinias sekė, laikraščius skaitė, ji buvo politikantė. Mes buvom trys seserys metų skirtumu visos, pamečiui. Aš va, jei žmogaus nepažįstu, neturiu ką su juo kalbėti, tik labas, sudieu, ir tiek. O sesuo kaip mat imdavo diskutuoti apie viską... Gal pažįstate iš Priekulės Kibelkienę? Tai jos sūnus, kai su seseria sueidavo, atvažiuodavo pas mus ar mes į Priekulę – na, tai viskas jau, abudu leisdavosi į nesibaigiančias kalbas.

- Ar karo, pokario įvykius pamenate?

- Aš tai atsimenu tik, kai ėjome į mokyklą, pirmiau į Ventės pradinę, paskui į penktą klasę – Kintuose. Na, bet kiek aš ten ėjau... Juk nieks nevežė, pėsčiomis ėjome. Buvo davę arkliuką, tiesa, mes buvom penki vaikai. Bet tas arkliukas negi per dieną šals, vadeliojom gi patys iki mokyklos, paskui nustojom.

Ir valgyt nebuvo visiškai, išsivirdavome bulvių lupenų pietums. Gryno bado laikai po karo buvo. 1944 metais mus iškraustė į Nidą, tėvo švogeris buvo seniūnas, tai mums būtinai liepė trauktis, valtimi link Kionigsbergo, o ir ten kilojo ir kilojo iš vienos vietos į kitą po tą Vokietiją... 1946-aisiais grįžom, dvejus metus ten išbuvę klaidžiotojais.

Tėvas „užsikepė“ grįžt. 

Mama paskui vis pasakojo, kaip mes buvome papuolę pas ūkininką, kuris darė sūrius, grietinę, bet anas net vandens mums duoti pavydėjo. Paskui išvykome kiton vieton, ir vėl apsukę grįžome pas juos. Tai tas vyras jau buvo žuvęs, o jo žmona likusi našle...

Grįžusiems mums neleido apsigyventi savo namuose, teko tokioj mažoj trobikėj glaustis. Mūsų name laikė vokiečių belaisvius, netoliese – rusų štabas ir sanitarinis punktas. Karo metu juk teritorija užminuojama, rusai gal buvo užminavę, ir todėl neleido grįžt, net nežinau... Tėvai pyko, kad jų neleidžia į namus, bet kai pagaliau leido, tai neradom nei durų, nei langų, nei grindų, viskas buvo išplėšta ir sukūrenta. Kambary net buvo kurtas laužas. Atsikėlėm slapta naktį į savo namus, kad nieks nematytų (pasakojo su ašaromis akyse). Bet tada jau nieks neišvarė mūsų iš savo namų. Tėvas su vyresniu broliu ėjo ir ieškojo besimėtančių nereikalingų durų, langų, gavo lentų grindims...

- Gerda, tai po karo čia masiškai užplūdo lietuviai?

- Iš tikro, į šiuos kraštus daug kas vyko tarnauti samdiniais, dirbti pas ūkininkus, jų buvo labai daug. Jie matė viską, kur kas ir kiek padėta... Pavyzdžiui, tokia Macienė, Bakutienė buvo tarnavusios, žinojo kur kas yra, iš čia begalę turto išvežė Lietuvon: baldų, technikos, arkliais su vežimais tempė.

Mamos tėviškėje Suvernuose buvo pasistatę tvartą iš raudonų plytų, dar prisipirkę plytų ir pjautos medienos, ir pavasarį ketino statyti, tai medieną, ko gero, atėjūnai sukūreno, o plytas ištąsė, nebeliko nieko... Kai parvažiavome iš Vokietijos, prisiglaudėme Suvernuose, nes čia mūsų neįleido. O mamos gimtinėje namas irgi buvo užimtas, tie užėmusieji liepė nešdintis lauk, kieme paleidę du didelius šunis, grasino užsiundyti mus.

Mamos kaimynai tuomet Suvernuose mus priėmė. Nors kai kurie lietuviai piktinosi sakydami: „Juk šeimininkė atėjo, ką darot!“

Bet tėvas norėjo žvejoti ir grįžti čia, jis - iš šito krašto. Tai ir palikom tuos Suvernus.

Tėvas dar 1956 metais sakė, kad mūsų pavardė minima 250 metų, tai nuo to laiko dar kiek laiko praėjo... Šadagiai čia jau daugiau nei 300 metų...

- O ar pasiturinčiai čia gyveno žmonės?

- Na, mano tėvas turėjo 25 hektarus, ir dar gaudavo pajamų iš žvejybos, taip ir vertėsi...

- Ar jautėte patyčias dėl kilmės?

- Na, mes gal nelabai, bet brolio (g. 1934) vaikai tai buvo pravardžiuojami, užgauliojami ir gaudavo lupt, vydavosi juos iki namų... Brolienė nelabai gindavo, tikėjosi, kad vaikai tarpusavy išsiaiškins, bet priėjo iki to, kad lietuviukai rėkdavo – „mes fašistus naikinam“. Tai po kurio laiko nuėjo pas kaltininkų tėvus, kurie irgi nenorėjo kištis, bet jų senolė užriko, kad liautųsi tie, tik tada viskas nurimo...

- O kaip kalbėjote, kokia kalba?

- Mes lietuviškai nekalbėjom... Mama tik kažkiek kalbėjo lietuviškai, bet mes tai vokiškai... Iš Vokietijos grįžome gyvuliniu traukiniu, ir iškart gavome signalą, kad vokiškai kalbėti negalima, mama mus visus kaip ta vištelė po sparnu prispaudusi laikė – vaikai, tyliai, tik nekalbėkit. O mes lietuviškai nemokame, reikia eiti į mokyklą – nemokame lietuviškai. Lietuviškiau buvo Priekulėje, o čia vokiečių kalba dominavo. Tik vokiečių. Mokykloje pokaryje sunkiai susišnekėdavome. Gal tarpukaryje, kurie mokėsi lietuvių kalbos, tie ir mokėjo abi, o mes lietuviškai nekalbėjome ir nesimokėme jos. Kintuose pamaldos vyko lietuviškai, tiesa, konfirmacijai poterius mokėmės lietuviškai, kunigavo tuomet Klumbys ir Sprogys. Vokiškai laikyti pamaldų gi neleido.

O kas liečia namus, kuriuos vietiniai paliko, tai juos atėjūnai degino, visus medinius namus supleškino, sukūreno pečiuose. Juk pilna dingusių sodybų, jų vietoje plyti laukai ir kur ne kur nameliai, liuteronų kapinaitės, bažnyčia ar mokykla...

- Ar tuokdavosi vietiniai su lietuviais?

- Tai po karo tuokdavosi, nes iš vietinių nelabai buvo kas likę... O dar ir jei nieks neima, tai ir neini.

- Tai gal išdidi ir išranki buvote, Gerda... Kam tie liurbiai reikalingi?

- Tai kad ir liurbių nebuvo. Neliko vietinių gerų vyrų anei liurbių čia... O jei atsirasdavo koks, tai jis norėjo bagotos, gražios, išsilavinusios, didelius reikalavimus keldavo potencialus jaunikis. Nors pats kiauraklynis, bet save kėlė į padanges, tai kai pagalvoji, kam tokiam tarnauti...