Ar visada būna teisus garsiau rėkiantis ir siautėjantis?

„Šilokarčema“ pabandė išklausyti ir kitas puses, aiškintis, kas čia iš tikrųjų įvyko.

Istorija tęsiasi

P. Laimą skaitytojai puikiai žino. Jos istorija prasidėjo prieš septynerius metus. Ją žino ne tik pamario, bet ir daugybė šalies gyventojų. Ne vieną stebino p. Laimos elgesys Laučių kapinėse. Čia ji „grojo“ trimerio „muzikėlę“ kapinių šventės metu, giedant giesmes susirinkusiems, važinėjo palei kojas žemės ūkio technika, rėkė ir puldinėjo kunigo akivaizdoje, gąsdindama šunimi, kelią užtvėrė traktoriumi, lakstė pirmyn ir atgal smaigstydama kelio ženklą „Privati teritorija“, jau patvirtinus kelio servitutą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, ši istorija nesibaigė, ji tiesiog įgavo naujų spalvų bei neseniai ėmė sproginėti petardomis.

Visai neseniai p. Laima socialiniame tinklapyje facebook pasidalijo tekstu: „Ketvirtadienio pietūs, kai saulė aukštai danguje, paprastai yra laikas atsipalaiduoti ir mėgautis trumpu poilsiu. Tačiau mano kelionė namo šiandien pavirto į tikrą košmarą. Ramiai vairuodama ir sustojusi praleisti Remigijų Vasiliauską, UAB „Aurera“ direktorių, kuris tuo metu vairavo traktorių, susidūriau su visiškai netikėtu ir sukrečiančiu įvykiu.

Remigijus Vasiliauskas, matydamas mane, tyčia važiavo tiesiai į mano automobilį. Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas – tai buvo sąmoningas veiksmas, siekiant sukelti avariją ir mane sužeisti. Šis tyčinis pasikėsinimas į mano turtą ir sveikatą buvo šokiruojantis ir nepaaiškinamas.

Dar labiau šokiruojantis yra faktas, kad šį išpuolį organizavo mano artimas giminaitis – mano mirusio vyro brolis.

Po šio tyčinio išpuolio aš buvau išvežta į priimamąjį su greitąja pagalba. Mano trys vaikai ir aš esame sukrėsti ir gyvename nuolatinėje baimėje, nes nežinome, kas jam gali šauti į galvą toliau. Ši situacija kelia mums ne tik fizinį, bet ir didžiulį emocinį skausmą. Gyventi nuolatinėje baimėje ir nežinomybėje yra itin sunku, ypač vaikams, kurie turi jaustis saugūs savo namuose.

Ši patirtis parodė, kad kartais tikrieji pavojai slypi ten, kur mažiausiai jų tikimės – mūsų pačių šeimoje. Toks elgesys negali būti pateisinamas jokiais būdais. Tyčinis pasikėsinimas į mano turtą ir gyvybę.“

Buvo bandoma susisiekti ir su pačia p. Laima. Tačiau ji į telefono skambučius neatsakė.

Neva žinojo tiesą

Į p. Laimos komentarą atsakė jos mirusio vyro brolis Ramūnas Vasiliauskas: „Laima Vasiliauskienė kaltina mano brolį bei mamą baisiausiais dalykais, kurių nei buvo, nei yra. Visa ši istorija yra sukurta pačios Laimos Vasiliauskienės, ji mūsų šeimą terorizuoja jau ilgą laiką, tylėjom kiek galėjom, bet dabartinė situacija, kai apkaltinama pasikėsinimu į jos gyvybę, įvykus eiliniam eismo įvykiui, per kurį nukentėjo ir brolis, peržengė visas ribas. Visi kaltinimai yra išgalvoti ir Laima Vasiliauskienė puikiai žino, kokia yra tiesa ir nuo ko viskas prasidėjo. Laima, gal nori papasakoti visą istoriją, tikrą, o ne savo sukurtą versiją?“

Pakomentavo ir kaltinamas persekiojimu

„Šilokarčemai“ pavyko susisiekti ir su Remigijumi Vasiliausku. Jis atsakė į visus pateiktus klausimus.

- Ar visada tarp jūsų su p. Laima santykiai buvo įtampoje? Ar tiesa, kad ji linkusi į smurtą?

- Negaliu pasakyti, kad santykiai tarp mūsų buvo nuolatinėje įtampoje, tiesiog kartą esu davęs pastabą dėl dukros netinkamo elgesio, ji tuo nebuvo patenkinta, bet paskui stengiausi nesikišti į jų gyvenimą. Esu padėjęs ir pataisyti automobilį, kai jai atsitiko bėda, ir per Naujuosius metus esu pakvietęs berniuką pasisvečiuoti pas mus, tik keistas pasirodė tas faktas, jog savaitę laiko būnant pas mus, motina nepasiteiravo, kaip jis. Stengdamasi sudaryti tobulos motinos įvaizdį, išties kartais elgiasi keistokai… Kiek supratau iš vaiko pasakojimo, vaikai gyvena misdami sausais pusryčiais, kas pasigamina, kas nepasigamina, neaiški situacija... Juk jei vaikui leisi maitintis tuo, kuo jis nori, šis maitinsis traškučiais ir krekeriais. Bet tiek jau to. Kitą kartą parėjęs sūnus iš lauko pasakojo, kad mama galimai berniuką sumušė už tai, kad jis pamelavo nebuvęs pas močiutę. Sūnus rodė nufotografavęs visą mėlyną berniuko ranką.

Supraskite, kai nesiruoši kariauti, pyktis, tikiesi, kad viskas susitvarkys, kai kas padarys išvadas, pasikeis. Juk paskambinsi – atims tą vaiką, ir kam nuo to geriau? O vaikui trauma. Dabar, išsirutuliojus visai šiai istorijai, matome, kad jau tuomet reikėjo elgtis ryžtingiau. Nė vienas nenori draskytis ir kad viskas išeitų viešumon. Bet ji visada pasižymėjo drastišku būdu, tai ne momentinis pasikeitimas: arogantiška, konfliktiška, sunkaus būdo, įžūli, įsiaudrina nuo menkiausio nieko, jos norai turi būti vykdomi akimirksniu – taip buvo ir anksčiau. Visi turi šokti pagal jos dūdelę.

- Nuo kada pas jus pradėjo klostytis sudėtingesnis bendravimas?

- Sudėtingiausiai santykiai tarp mūsų ėmė klostytis nuo tada, kai ji užkabino mamą. Kol ji mamos atžvilgiu elgėsi daugmaž normaliai – tiek jau to. Prasidėjus išpuoliams mamos atžvilgiu, provokacijoms, užkabinėjimams, juk imi ir atsikerti. Man įsikišus ir užsistojus, Laima ėmė atjunginėti elektrą, reikalingą karvėms melžti: mama trečią ryto vyksta melžti karvių, o ten atjungta elektra. Motina nervinasi beveik iki isterijų, nuėjęs beldžiu į ponios duris, o Laima iškart įpylė policijai pareiškimą, nors nei buvo grasinta, nei ką. Tiesiog informavau, kad taip, kaip anksčiau – daugiau nebebus.

- Ko jūs siekiate? Jūsų nuomone, kodėl p. Laima taip elgiasi?

- Pagrindinė mintis – mes nenorime nieko iš jos atimti, tiesiog ji skolinga jaunesniajam broliui. Kadangi Ramūnas (jaunesnysis) dabar jau mirusiajam Ričardui savo uždirbtus pinigus Airijoje davė investuoti ir plėtoti verslą. Baisiausia, kad tai niekur nėra užfiksuota, jaunėliui reikalingi pinigai sūnaus gydymui ir reabilitacijai (vieną dukrą jis jau yra palaidojęs), o ji net negalvoja tos skolos grąžinti. Tai vieša paslaptis, toji skola… Gi ji tuo metu pramogauja, keliauja, leidžia sau viską, kas įmanoma, o užsiminus apie skolos grąžinimą, ciniškai siūlo Ramūnui nueiti prie Ričardo kapo pasiklausti, ką anas yra skolingas. Kai visa tai sužinojau – pašiurpau. Pats bandau tą žemę dirbti, kažką užauginti ir Ramūnui skolą atiduoti, o ji tuo metu kvietinėja policiją. Policijos pareigūnai atvykę klausia, ką veikiu, sakau – mamos žemę dirbu, o ponia atlekia su galimai padirbtu parašu ant sutarties (yra pradėtas ikiteisminis tyrimas), kad neva ji tą žemę išsinuomojo iš mamos. Nekėliau konflikto ir pasišalinau tada, bet gavau orderį, kad keliu jai grėsmę, kad nesiartinčiau prie namų.

Tuomet su mama nukeliavome į Registrų centrą, ir sužinojome, kad toji žemė niekam neišnuomota. Mano įmonė ją oficialiai išsinuomojo, ir viskas – pradėjau ją tvarkyti: ištraukėme elektrinio piemens kuoliukus su mama... Staiga iš namų išlindo dukra, šaukdama, kad dingtume nuo žemės, nes iškviesianti policiją. Taip ir padarė.

Dėl to galimai suklastoto „nuomos“ dokumento patys parašėme pareiškimą, todėl jai iškelta byla ir daryta krata namie (pati tai pranešė Facebook tinkle, apkaltindama mus). Vyksta tyrimas.

- Grįžkime prie avarijos. Kas ten nutiko?

- O su ta avarija. Tądien dirbau iki vėlumos, grįžau pas mamą permiegoti, o ryte – vėl dirbt. Kaip toji avarija įvyko, nesuvokiu iki šiol. Ji juk laksto tuo vieškeliu kaip patrakusi, dulkės kamuoliais, posūkiai, mano kultivatorius platus… Grįžęs į darbą ir nusiraminęs po visko, bandžiau sudėlioti visa paveikslą: lyg ir sustojau, lyg prasukau, o ji judėjo. Bet iškart po įvykio, kai ši išlipusi ėmė savo maniera klykti ir rėkti, įlipau į traktorių ir pasišalinau, nes ta jos gerklė gali išvaryti iš proto... Pripažinau, kad aš kaltas. Juk mano padargai platūs. Jokio kriminalo čia kaip ir nėra. Automobilis pažeistas, bet nesužalojau nieko ir nedariau to specialiai, pasiteisinimo neturiu. Na, įvyko tai, ir viskas.

- Kad ji nesaugiai važinėja tuo vieškeliu, galiu patvirtinti ir aš: kai korespondentė iš LRT ten darė reportažą, rekomendavome jai statyti automobilį nuošaliau, kad pralėkdama nenuneštų veidrodėlių, tuo metu ji pralėkė gal dukart kaip vėtra, o vieškelis ten labai siauras...

Ar tiesa, kad net jūsų artimųjų gėlės būna nurinktos ir išmestos į šiukšlinę?

- Taip. Tai tiesa. Baisiausia dar ir tai, kad ji mūsų artimųjų atneštas gėles ir žvakutes ant Ričardo kapo (mano vyriausiasis sūnus yra Ričardo krikštasūnis, jis irgi aplanko jo kapą) surenka ir išmeta į šiukšlių dėžę. Taip sutapo, kad šis faktas buvo fiksuotas, nes po mūsų neužilgo ten atėjo teta. Tai labai iškalbinga detalė, tiesa? Broliui mirus ir man išvykus atsiimti kūno, pirmiausia, ką ji puolė daryti, tai tvarkytis įmonės paveldėjimo dokumentus. Ne sielvartavo ir išgyveno netektį, o ciniškai tvarkėsi reikalus. Jie jai buvo svarbesni nei vyras.

- Ar tiesa, kad prieš pat mirtį jūsų brolis Ričardas jūsų prašė pasirūpinti vaikais?

- Taip. Tai tiesa. Prieš savo mirtį brolis parašė žinutę, kad pasirūpinčiau vaikais. Todėl jaučiu pareigą išsaugoti jo turtą iki vaikų pilnametystės. Juk jiems reikės gyventi, studijuoti, formuoti savo gyvenimo pagrindus. Nes dabar beveik viską ji jau išpardavė: dalį žemės, fūrą, traktorių, kultivatorių, viskas, kas buvo su Ričardu užgyventa – ištaškyta. Kiek galima melžti pinigus? Mūsų žiniomis, galimai ieškojo notaro, kuris patvirtintų mamai priklausančios žemės perrašymą jai su padirbtu parašu. Tai apie kokią moralę mes čia kalbame?

Gaila, kad neišliko toji paskutinė brolio žinutė... Toks tasai paveikslas, kaip matote. Liūdnokas. Ir bjaurokas.

Pasisakė ir policija

Tauragės AVPK atsiuntė komentarą apie įvykius. Atsakymas buvo toks: „2024 m. gegužės 30 d., 12.25 val., Šilutės r. Laučių k. buvo gautas pranešimas, kad automobilį „Audi Q7“ kliudė traktorių vairuojantis vyras. Eismo dalyviai nesutaria dėl kaltės. Apie šį atvejį informuoti ir medikai. Pareigūnams atvykus į įvykio vietą, eismo dalyviai jau pildėsi eismo įvykio deklaraciją. Su eismo įvykio kalte abu sutiko. Aiškinantis aplinkybes nustatyta, kad blaivus vyras, gim. 1977 m., vairuodamas traktorių, trenkėsi į šalikelėje stovintį blaivios moters, gim. 1984 m., automobilį Audi Q7. 

Moteris pareigūnus informavo, kad vyras, vairuodamas traktorių, galimai bandė sutrikdyti jos sveikatą. Šiuo metu pareigūnai renka medžiagą ir tikslina šio įvykio aplinkybes. Surinkta medžiaga aplinkybių patikslinimui pagal LR BK 145 str. 1 d.“.

Taigi, šiuo metu vyksta tyrimas. Istorija kelia daug klausimų. Tačiau... Gyvenime būna visaip – ne visada garsiau rėkiantis būna teisus, nors jis galvoja visai kitaip. Netrūksta istorijų, kuomet prisidengiama vaikais norint imituoti auką. Tačiau kaip bebūtų, baisiausia, kad tokiose istorijose labiausiai nukenčia vaikai – jie praranda ryšį su giminaičiais, išgyvena nuoskaudas, pykčius. Klaiki emocinė aplinka sudaro prielaidas atžalų toksiškam elgesiui ateityje.