Žaižaruojanti energija Erika – tikras lobis krašto metraštininkams

Kaip sruvenantis vanduo ji raibuliuoja ir tyška, žaižaruoja energija, turi puikią atmintį ir yra tikras lobis krašto metraštininkams. Jei galėčiau, apsigyvenčiau šalia, kad viską užfiksuočiau. Nes kai specialiai klausi kažko, detalės praslysta.

Atmintis yra toks daiktas – mes prisimename scenas ir fragmentus, kurie mums sukėlė stipresnius jausmus, aplink juos aplimpa kiti vaizdeliai, dar kiti, po kiek laiko išplaukia dar vienas, tuomet pripuolame prie drobės ir padarome dar kelis potėpius... Gyvenimas yra paveikslo tapymo procesas išties, tik menininko ranka su amžiumi silpsta, jam vis sunkiau pataikyti spalvą, todėl geriau, kai viskas laiku. Laiku užsakyti jam paveikslą.

„Žinai, kai bombos krito, buvom vaikai... sklepe seniai giesmes gieda, o virš mūsų bombarduoja... Raudonos, žalios, geltonos šviesos danguje ir balsas: „Achtung Achtung!“ – ir tik bumpt bomba. Kojos, galvos, nesuprasi, kur kieno, o mes vaikai pro duris lendam. Seniai šaukia, meldžiasi, o mums įdomu, kaip ten tos bombos krinta“, - sakė Erika.

- Kur Jūs gyvenote, Erika, ar kur ir dabar?

- Gyvenau ten, prie miško (mosteli ranka), Kintų Ragas ta vieta vadinosi, kur apie 70 ūkininkų gyveno. Po karo melioracija viską nugriovė, paliko tik tvenkiniai. Toje vietoje gyveno stambūs ūkininkai. Jei nuvažiuosi į senas Kintų kapines, ten palaidotas senis Ašmys (Aschman), kiti išvyko Vokietijon. Tai jis kartu su mumis gyveno, kaimynas buvo. Kintų Ragas yra mano tėviškė, aš ten gimiau. Ašmys yra vienintelis čia palaidotas iš to kaimo, prie pat tvoros jo paminklas...

- Kas vyko karo metu?

- Iš Kintų Rago mus išvežė į lagerius, visą šeimą, mes buvom 13 vaikų. Pirma vykom į Labiau lagerį Kionigsberge, su mašina ir su garlaiviu vežė. Pamenu, kad nenorėjau lipt į tą garlaivį, blioviau baisiausiai, tai mama pagąsdino, kad negausiu cukraus. Įlipau bliaudama tik dėl to cukraus (juokiasi). Garlaivis stovėjo prie Minijos tilto. Iš Labiau vežė per Lenkiją, ten atvykus liepė saugoti daiktus, nes esą vagys gyvena. Lenkai neva vagys, užpulti net gali. Lenkijoj stoty išlipom, mama apsipirko, ir vėl į traukinį... Kelis pakeliui subombardavo, dūmai tik kilo (garvežiai gi buvo kūrenami malkomis), po kurio laiko perlipom į traukinį, kuris mus nuvežė Vokietijon. Waldheim Kreis Doebeln, ten jau lankiau mokyklą, ten buvo toks mokytojas Fritz Gertner. Neužmiršiu jo gyvenime! Nuo jo lupt gavau. Mes gi ten nuvažiavę nemokėjom vokiškai, kalbėjom prūsiškai. Mano draugė, vokietaitė Karen Winkler, sako – dainuokim dainušką, na ir dainavom, nors nesupratau, apie ką, o ten buvo „Gertner Fritz, mit die lange Zippelmuetz“ (Gertner Fritz su kepure dideliu bumbulu). Rytmetį, kai atėjau, man jis dideliu pagaliu – per nagus! Ilgai atsiminiau... į Lietuvą grįžau 1948. Mūsų trobelėj gyvenom, dar Kintuose vienoj, kitoj troboj, kol nepanaikino išvis tėviškės. Dabar ten miškas, o čia gyvenu nuo 1950, mano baba paliko šį nama, ir viskas. Mama mirė tik sugrįžus visiems iš Vokietijos. Vokietijoj manęs nenorėjo iš vaikų namų paleisti, norėjo, kad ten likčiau, bet mama pasiėmė kartu. Vaikų namuose gyveno visi pabėgėliai, ateiviai, fluchtige, badas buvo, lupenas valgėm, ir tų nebuvo… Pas ūkininkus (Bauer) eidavom bulvių perkasinėt, vieną kokią rasdavom – tarkynę iš tos vienos išvirdavom. Vandenį vien gėrėm. O jei pamatydavo bulves perkasinėjant – šaudydavo, ko ūkininkų dirvas knaisiojam. Vyro pusbrolius rusai gi sušaudė, nes jie priklausė hitlerjugendui. Mano uošvis Martin Radmacher mirė beveik šimto metų, o jo sūnėnų neliko…

Jis buvo austras. 1914 metais turėjo kasti Vilhelmo kanalą, nes buvo paimtas belaisviu, susipažino su prūsele Werksnys, apsiženijo ir liko čia. Svencelėj ir Drevernoj dar yra Radmacher, visų jau ir nepažįstu...

- O pokaryje?

- Po karo gi nebuvo transporto, tai čia kursavo keleivinis garlaivis iš Klaipėdos, „Lermontovas“ vadinosi. Aš eidavau uogų rinkti miškan, nes buvo badas, mūsų daug vaikų, nebuvo ko valgyti... Tai rinkdavom uogas, grybus, ir veždavom į Klaipėdos turgų tuo garlaiviu. Ties Pylimo tiltu atplaukdavo tas „Lermontovas“ (toliau nėjo, nes negalėjo praplaukti), nes senas tiltas buvo nugriuvęs. Iki to Pylimo tilto mes atvažiuodavom, paskui garlaiviu plaukdavom į Klaipėdos turgų, ten viską parduodavom, tas uogas, grybus... Va taip ir gyvenom.

- O kuri buvai iš vaikų, kelinta?

- Pala... Anė buvo vyriausia... och biesas žino... Hildė Naujoks, dar viena iš mūsų, Biržuose gyvena, jei kada atsidursi ten – ieškok prie bažnyčios. Aš gimus Naujoks. Kai apsiženijau, buvo vaiks po vaiko, vyras nenorėjo, kad dirbčiau, pro žiūronus stebėjo, sekė mane, nors ir penki vaikai gimė, vis tiek sekė (juokiasi). Žemės turiu daug, pas mane cibuliai, bulvės, burokai, morkos...

- Na va, čia genai reiškiasi. Jūsų protėviai ūkininkavo, ir pati esate nepėsčia ūkininkė!

- Mano tėvas turėjo 140 hektarų žemės, nu. Turiu čia ir už tvoros prisodinusi daug... Žolę dalgiu pati pjaunu, kiekvienas kampelis mano apsodintas. Ten dar 20 arų... Cyruliui nuomoju biški, tam, kur kepyklą turi.

- Kur gliumzinį pyragą kepa?

- Tai o iš kur jis gavo jo receptą, kaip manai? (gudriai šypsosi Erika). Heinrich Cyrulis tėvas irgi vokietis, tik žmona lietuvė katalikė, bet jis mokėsi Vokietijoj, vokiškai kalba gerai. Mes gi kaimynystėj gyvenom, jo vaikai ėjo į mokyklą su mano vaikais, bet jis iš Aukštumalės, kaip ir Hildegard Strangalies. Ten, kur ji dabar gyvena, gyveno Bančeriai. Žinau visus, kur yra palaidotas kiekvienas, pati dalyvaudavau laidotuvėse ir net turiu palaidotųjų sąrašą (sukruta ir ištraukia kontorinės knygos lapus, kur sunumeruoti visi pavardėmis, gimimo ir mirimo datomis). Aš viską rašau, nes kai manęs nebebus, nieks nieko neras, nei kur koks vokietis palaidotas, nei kur kapo ieškoti... paiki tie vokiečiai.

- O ar ženyjosi su lietuviais vietiniai?

- Ženyjosi, nežiūrėjo, ar dzūkas, ar rusas, ar lenkas... Kad tik būtų pora. Nebuvo vietinių gi. Buvo Šadagiai, aš, Cyrulis likęs, nedaug vietinių.

- O kokia kalba kalbėjote?

- Šišioniškai, kaip aš dabar šneku. Nu jo, mes kalbėjom šišioniškai, o tėvai dar ir vokiškai. Bet Vokietijoj kai buvom, prūsiškai pamiršom, kalbėjom daugiau vokiškai. Čia buvo visokių rūšių kalbų, mokykloj prieš karą galėjai porą pamokų lietuviškai lankyt: kad lietuviškai neužmirštum, ir vokiškai leido.

Čia Vydūnas gimė ant to kalno, beje, auga ąžuolas toj vietoj. O jo žmona buvo vokietė, Klara Fiulhazė-Storost. Nu va, kaip norėjo, taip kiekvienas kalbėjo.

Bet čia sugrįžus mus, prūsus, fašistais vadino, visą amžių, iki dabar... Nes anie atvažiavo iš Lietuvos, o mūsų nepripažino lietuviais, vadino fašistais. O mes juk prūseliai...

Ar žinai, ką reiškia šypelis? (guviai sukruta Erika ir ima mane egzaminuoti).

- Kastuvą vadinom „šiupeliu“.

- Nu tai jo, tai tokia mierka, saikas. Jei daug dirbdavai – gaudavai cielą šypelį, jei mažai – pusę šypelio, ar nubrauktą. O ką reiškia „eit ant bonės“, a? Tai reiškia „į traukinio stotį“. Traukinio stotis - „bonė“, Bahnhoff. Tiesiog prūsų kalboj buvo vokietizmų. Čia nuo amžių amžinųjų buvo Prūsija su jos kalba. Prūsų kalbos nei pats velns nesupras. Pagėgiai visai kitaip šneka. Klaipėda, Šilutė – memellenderių kalba, kiekvienas rajonas kalbėjo skirtingai.