Trautė: sielos grožis, matuojamas meile gamtai

- Dabar jau tiek nedirbu, jėgos gi senka, - šypsosi Waltraut Stonytė (mergautine) arba Trautė, kaip ją vadina pažįstami ir bičiuliai.

Nors kiemas blizga švara ir tvarka, už sandėliuko - didelis šiltnamis, akį traukia tvenkinukas, pilnas lelijų.

Jų lapus reikia skabyti, nes užgožia žiedus… Dabar apsiniaukę, nelabai matosi, bet ten plaukioja ir žuvelės. Kai saulėta, jos matomos geriau.

Ties pabertu žuvims maistu suraibuliuoja vanduo, kažkas sušmėžuoja.

- Pas Jus, Traute, tikras botanikos sodas!

- Na jau, kur ten! Namuose pirmiausia pastebiu sieninį laikrodį su drožybos elementais. Jis - karo invalidas. Matai, ties skaičiumi 7 skylutė? Tai rusai jį sušaudė… Eina gana tiksliai, tik skambina be nuovokos (juokiasi).

- Tai nuo kada, Traute, prisimenate visus čia vykusius įvykius, kada suvokėte juos sąmoningai?

- Karo laiką biški prisimenu, kai ėjo frontas, kai atėjo rusų kariuomenė... Mes Kiškiuose gyvenome, aš iš Kiškių, kaimo tarp Kintų ir Sakūčių, ten mano gimtinė. Šaukė „Ura! Ura!“ Mano tėvai buvo vidutiniai ūkininkai. Karo metu, apie 1944-ųjų rudenį, mano tėvas su seseria (ji šešeriais metais už mane vyresnė buvo, aš gimiau 1937 metais, o ji – 1931-aisiais) išėjo parsivesti arklio. Norėjo kažką daryti ūkyje (tėvo į kariuomenę neėmė, jis turėjo problemų su plaučiais). Tuomet rusai jau buvo čia, ir rinko visus čia dar likusius vyrus darbams, apkasams kasti. Tuomet sesuo parėjo viena, nes rusai tėvą paėmė, taip mes jo ir nebematėm daugiau… Čia, vietoje rinko, ir paskui kažkur vežė. Šiauliuose buvo lageris tų visų surinktųjų. Paskui po kelių metų grįžęs kaimynas pasakojo matęs mūsų tėvą jau nebepaeinantį, kaip jį įkėlė į sunkvežimį (surinko visus lagerio nusilpusius ir paliegusius). Kur juos visus dėjo – nieks nežino… daugiau aš tėvo nebemačiau.

Taip paskui visos trys ir vargome vienos. Nei mokintis nebuvo kada, nes kaime gyvenant, buvo darbai ūkyje. Trauktis mums niekur nereikėjo, likome Kiškiuose su visam.

- Traute, aš visiems užduodu tą patį klausimą: kokia kalba kalbėjote namuose? Bandau suprasti lingvistinius krašto ypatumus…

- Tikriausiai dviem. Pradžioje, matyt, kalbėjom vokiškai, nes mama pasakojo, kad kai kažkas sudužo – aš sakiusi „kas tą stikilį sumušė?“,  jeigu mes nebūtumėm kalbėję vokiškai, aš šiandien tos vokiečių kalbos nebūčiau išmokusi. Nekalbu taip laisvai, kad vertėjaučiau, bet susikalbu.

- Bandau suvokti skirtumus... Štai Gerda Šadagytė pasakojo, kad jie namie kalbėjo vokiškai. Uždaroje erdvėje tai vyksta, šeimoje, o išėjus mokyklon, žmogus prisiderina prie aplinkos, taip ima kisti ir dominuojanti kalba. Per mokyklas juk kadaise mus taip rusino...

Juk nuo 1923 iki 1939 metų šiame krašte valstybinė kalba turėjo būti lietuvių. Kitas klausimas, kiek vietinių tam pasidavė. O gal nekreipė dėmesio, jei nereikėjo dirbti valstybinėje įstaigoje, tie kalbantys labiau vokiškai? Kaip bežiūrėtum, kalbos vartojimo laipsniai skyrėsi... Bet griežtos ribos kaip ir nebuvo.

- Taip, mes vis dėlto kalbėjome daugiau lietuviškai ar prūsiškai. Po karo tai jau tikrai. Gal kad niekur nebuvome išvežti. Ir tik pradėjus į šį kraštą važinėti vokiečiams, prisireikė ir vokiečių kalbos, ir kalbėjusieji ja ima atgaivinti tai. Pasikartosiu – jei nebūčiau tos kalbos vartojusi, iš naujo vokiškai kalbėti būtų sunku.

- O Jūs ar jautėte iš atvykėlių kitokį santykį, diskriminaciją ar priešiškumą?

- Paaugle būdama nekreipiau į tai dėmesio, man tai neegzistavo problemos pavidalu. Mes bendravom su kaimynais, kai kurie jų kalbėjo vokiškai, bet mes kalbėjome prūsiškai. Tiems, kalbantiems namie vokiškai, buvo sunkiau mokykloje. Man buvo lengva integruotis į naujas sąlygas.

- Ar buvo noras tuo laiku, kai daugelis nusprendė pasitraukti Vokietijon, tai padaryti ir Jums?

- Mes irgi ruošėmės, bet ištekėjau už lietuvio, sesuo – taip pat, o jie nenorėjo palikti Lietuvos. Vyras ėmė kalbėti, kad čia draugai, artimieji... Nors išties juk abiem tas pats būtų, abu paliktume viską, antra vertus – buvau baisiausiai prisirišusi prie namų, prie gimtosios žemės. Gimtinė, kiekvienas keliukas, kiekvienas medelis man be galo brangūs, visa tai palikti neįsivaizduojama. Gyvendamas svetimoje šalyje, juk niekada netapsi savu, jaučiu tai... Nesinorėjo to patirti. Niekaip, niekaip... Nereik nei tų turtų, nei aukso krantų. Nesigailiu dėl to nė kiek. Gal gyvenimas ten prabangesnis, bet aš esu savo padangėje. Gimtinė yra gimtinė. Buvo iš Katyčių toks Helmut Foigt, atvažinėdavo vis. Tai kai išėjo pensijon, sakydavo: „O, kaip tėviškė traukia...“ Kol dirbi, kol esi gyvenimo rate, to gal nepajunti, o atėjus senatvei, viskam nurimus, tas ilgesys tampa beveik nepakeliamas.

„Heimat zieht, Heimat zieht...“ Čia mano tėvų ir protėvių žemė, kitaip negali būti. Štai viena vietinė nuo Ventės gyvena Bremene, tai ji sako: „Esi vienas, kur beeitum, yra „jie“, vietiniai, todėl niekur nepritampi, jiems esi svetimas. Nieko su tuo nepadarysi. O čia, jei ir buvo vietinių užgauliojimų „vokiečiais, fricais“, buvome jauni, ir tiesiog nekreipėme į tai dėmesio. Aišku, visko buvo... Bet gal mums tiesiog pasisekė, kad buvome dauguma, vietinių, mūsiškių buvo daugiau, ir atvykėliai nedrįso mūsų atžvilgiu elgtis agresyviai. Pradinę lankiau Kiškiuose, o paskui – Kintuose.

Esu atspari užgauliojimams, nes aš žinau, kas esu.

Labai pasigendu tik artimesnio bendravimo tarp žmonių, visi atitolo ir susvetimėjo, emigravo, nelieka kaimo mokyklų, keista tai matyti, ilgu to draugiškumo ir bendrystės... Kaimai miršta ir nyksta. Liūdna labai.