Devyni keisti, bet galbūt dar negirdėti faktai apie fejerverkus

1. Fejerverkų naudojimo pokštams istorija jau siekia šimtmečius. 1731 metais Rodo salos valdžia dėl pasikartojančių ir per dažnai žmones gąsdinančių fejerverkų uždraudė fejerverkų naudojimą pokštams ir išdaigoms.
2. Pirma atsirado fejerverkai, o ne ginklai. Nors dažniausiai karo pramonė veda į priekį inovacijaas, šįkart viskas vyko atvirkščiai. apie 600-900 metus kinams išradus paraką ir iš jo fejerverkus netrukus ši šventėse naudota priemonė patraukė kariuomenės specialistų dėmesį. Pirmasis dokumentuotas parako kaip ginklo panaudojimas buvo 1046 metais, kai didelis parako gabalas buvo katapultuotas. Dažnai ir bambukinis fejerverkas buvo naudojamas kaip ginklas prikabinant jį prie strėlės.
3. Kinai išrado fejerverkus, bet Italija juos padarė mums atpažįstamus. Modernūs, spalvoti raketos formos fejerverkai buvo italų pirotechnikų buvo sukurti maždaug 1830-aisiais. Tuo pat metu pastebėta, kad skirtingi milteliai ir mišiniai sukuria skirtingas spalvas ir fejerverkų efektus. Tad už fejeverkus, kokius žinome šiandien - raketos formos, su padegamuoju mišiniu viduje ir sprogstančius spalvotai, reikėtų padėkoti italams.
4. Kinai fejerverkus naudojo gąsdinti priešams. Apie 200 m. pr. Kr. Bambuką per ilgai kaitinant prie laužo, jame esantis oras plėsdavosi ir išpūsdavo bambuka tol, kol jis įtrūkdavo ir, dažnu atveju, pokšteldavo. Nors ta dar nebuvo fejerverkai su paraku, bet idėja, kad kaitinant galima sukurti mažą pokštelėjimą jau buvo fejerverko pradžia. Anot Scentific America, kinų mokslinikai pastebėjo, kad tas garsas atbaidydavo atėjūnus - tuo atveju neįprastai didelius kalnų žmones. Vėliau, jau atsiradus fejerverkams su paraku jie irgi būdavo naudojami atsiginti nuo piktų dvasių ir nekviestų svečių.
5. Amerikiečiai nepriklausomybės dienos proga fejerverkus leisdavo bent nuo 1777 metų. Amerikiečių istorikas James R. Heintze apie Liepos 4-osios minėjimą Filadelfijoje rašė, kad šventiškai atmosferai sukurti buvo demonstruojama 13 patrankų, vyko paradas, prašmatni vakarienę, grojo muzika, pasirodymai su muškietomis ir, aišku, fejerverkai.
6. Šnypštimas, spragsėjimas ir sprogimas atsiranda iš garsą skleidžiančių cheminių elementų. Druskos, kaip natrio salicilatas, sujungtas su oksidatoriumi kalio perchloratu degdami sukuria visiems pažįstamą švilpimo garsą, Aliuminio ir geležies dalelės sukuria šnypštimą ir spragsėjimą, o titano milteliai gali sukurti galingą sprogimą su baltom kibirkštimis.
7. Fejerverkai tėra cheminės reakcijos. Kiekvienam fejerverkui tereikia trijų elementų, kuro, oksidatoriaus ir mišinio, kuris apibrėžia fejerverko spalvą ir formą. Oksidatorius „išjudina“ kure esančią energiją, o visai reakcijai tereikia degimo, jis gali būti atvira liepsna, arba, geriau degikliu. Fejerverkuose tam buvo naudojama salietra. Britų mokslininkas Roger Bacon, tai išsiaiškino maždaug 1200-aisiais, bet savo atradimą laikė paslaptyje ir užrašė kodu, kad jis nepakliūtų į blogas rankas.
8. Marco Polo greičiausiai nebuvo pirmasis, kuris atvežė fejerverkus į Europą. Kol jis grįžinėjo iš Kinijos 1295-aisiais, yra manančių, kad Europos gyventojai jau buvo matę ir girdėję paraką per Kryžiaus žygius. Devintame amžiuje Kinija pradėjo riboti parako pardavimą savo kaimynams norėdama technologiją ir jos pranašumą pasilikti sau. Kadangi arabai jau naudojo įvairius ginklus su paraku, manoma, kad kaip ir kitos prekės, parakas į Viduriniuosius rytus ir tuo pačiu ir į Europą nepaisant Kinijos pastangų galėjo patekti Šilko keliu.
9. Cheminiai elementai ir jų junginiai kuria spalvas. Degant chemikalui ar cheminiam elementui, jo energija išsilaisvina šviesos pavidalu, o skirtingi elementai degdami išskiria skirtingo bangos ilgio šviesą, kurią žmogaus akis supranta kaip spalvą. Stroncis ir litis sukuria ryškią raudoną, titanas ir magnis fejerverką papuošią balta ar sidabrine spalva, natris dega geltonai, kalcis - oranžine spalva, baris sukuria žalią ir ilgą laiką sunkiausiai išgauta spalva - mėlyna. Ją sukuria varis. Maišant šiuos elementus su chemikalais gaunama dar ryškesnių spalvų, pavyzdžiui, maišant chlorą su bariu arba variu gautume neoninę žalią arba turkio spalvą.

Tad sekantį kartą didesnėje ar mažesnėje šventėje stebėdami fejerverkus prisiminkite, kokį kelią jie nuėjo iki to, ką mes matome šiandien.