Maksas Jokeit: labai mylėjau žirgus

Pastatas ėmė skilinėti po žemės drebėjimo Kaliningrado srity, gražus, bet va... Jis pastatytas ant polių...

- Kaliningrade buvo žemės drebėjimas? Negaliu patikėti...

- Jo jo, nepamenu jau, kuriais metais, bet nuo to laiko viskas pradėjo skilinėti, tvartas, sienos... Sujudino, ir viskas. Gražus buvo... Gaila, tikrai labai graži toji mokykla buvo, va, čia pagrindinis įėjimas, ten toliau mokytojai gyveno, buvo du kambariukai. Keturi skyriai iš viso, aš ją ir lankiau. Mokytojavo Blinstrubienė, paskui atėjo Virbalienė... Pilna klasė būdavo vaikų. Ten toliau irgi buvo mokykla, tik ji nugriauta dabar (mosteli ranka). 

- Kam tas garsiakalbis? Antram aukšte, matau, kabo...

- O čia kada noriu pasilinksminti, paleidžiu muziką (juokiasi). Senoviškas jis, kad duoda garo, tai jezusmarija!

- Svarbius pranešimus tautai galima skelbti ir šokius surengti!

- Ten kambariuks yr viršuj, nu. 

- Kiek čia turite žemės?

- Aš turiu 11 hektarų, prie namų viskas yra. Vakar presavom šienuką. Čia nupjoviau palei kelią, va, arkliuks suės. Ojėzus, kaip auga ta žolė, nebežinau, pjauni, pjauni, o ji vis nesiliauja (juokiasi). Arklius čigonai vis vagia.

- Iki čia atsibeldžia, kad pavogtų arklius?

- Jo jo, vieną baltą jau buvo pavogę prieš tai. Už Kintų vieną baltą irgi buvo pavogę.

- Labai jiems reikia būtent baltų?

- Koks papuola, tokį ima, čigonams nesvarbu juk, kad tik arklys. Matai, anas buvo pririštas, o mano palaidas, už šniūro pagavo, per griovį norėjo vestis ant kelio, ir įklimpo, nebeištraukia, tai paliko. Važiavo žmonės, pamatė ir paskambino kaimynui, kad kažkieno arklys griovy. Atvažiavo gaisrinė, policija, kaimynas iškėlė, o ant posūkio patys čigonai su mašina įklimpo, ten ir pagavom juos. Vieną arklį buvo pavogę iš Šilalės, ir mano va, bandė, tik nepavyko. Advokatas atvažiavo, sako – kiek nuostolio turėjai? Anie (čigonai) biedni yr, ką iš jų bepaimsi už nuostolius. Kaip biedni, jei arklius vagia? Turiu sumokėti žmonėms už arklio ištraukimą juk. „Nu gerai“, sako, ir taip po šiai dienai nėr... 

Jis čia savo pliažą įsitaisė, va, durpėse įsikasęs, vėdinasi. Fotomodelis, daug kas jį fotografuoja... Rusnėj arklidėse dirbau pas švogerį, Pakalnėj, ten buvo didelės arklidės. Man arkliai tikdavo labai, nuo vaikystės arklius laikau... Aš savo arklio jau nepagaunu, jis nesiduoda, anksčiau duonos duodavau – ir pagaudavau, dabar išdyko. Kai bulves reikėjo vagoti, padėjau miltų, pastačiau kilpą, patraukiau – ir turiu (juokiasi Maksas).

- O tėvai?

- Mirę jau abu... Tėvas buvo grynas vokietis, tarnavo vokiečių kariuomenėj per pirmą pasaulinį. Tik sesuo visas nuotraukas išsivežė į Vokietiją. Mes buvom aštuoni vaikai: keturios seserys, keturi broliai. Du išvyko Vokietijon, Vilius ir Ela. Vyriausia sesuo Ela buvo vaikas, kai išvyko dar prieš karą. Brolis išvyko pasibaigus melioracijai, iš barakų Pievų gatvėj. Mama - vienturtė nuo Rietavo, ji vokiškai nemokėjo, tai namie kalbėjom lietuviškai, prisitaikėm prie jos. Tėvas kilęs nuo Kuršių nerijos, paskui iš ten persikėlė į Sakūčius. 

Mano tėviškė yra link Mingės, ten buvo Ruguliai, ir durpyno pusėj žmonės gyveno, čia buvo pilna sodybų, viens prie kito, namas prie namo. 

- O tai kur dingo visi namai iš čia?

- Vienus melioracija nugriovė, kitų gyventojai išvyko į Vokietiją, o į jų vietą atėjo gyventi nauji... Melioracininkai namus įkainavo, ir nugriovė, kad palaisvintų vietą. Kiek čia anksčiau buvo kaimų – praeiti nėjo... Anksčiau pylimų nebuvo, vanduo atėjo – ir nuėjo, o dabar jei pylimą pralaužia, tai kiemas bus pilnas vandens, o mano tėviškėj per langus vanduo ėjo, tai tuo metu ant aukšto gyvenom. Čia visur pylimai eina, iki Šilutės. Kai pylimų nebuvo, viskas buvo kitaip, natūraliau. Švogeris iš Rusnės potvynio metu atvažiuodavo į kiemą, lipdavom į antrą aukštą, ir valgyt virdavom kamine. Yra vokiškas kaminas, rūkykla, tai joje gali tris karves sutalpinti, - šypsosi. Anksčiau rūkydavau žuvį kieme, bet dabar gali rūkytos nusipirkti, visur pilna jos... Žuvis buvo čia pat, nereikėjo nei į Krokų lanką eiti. Dabar ten nebegalima, kažkoks botaninis draustinis ar kas... Už pylimo vaikščioti nevalia, baudą gausi. 

- Kas čia darėsi po karo, ar pamenate?

- Vaikas gi buvau, aš 1950-ųjų gimimo. Pamenu tik, kad čia išvis kelio nebuvo, su arkliais nėjo išvažiuoti. Pieną veždavom į Šilutę su arkliais, tai vos pravažiuodavom, nieks jo netvarkė. Paskui iki prasidedant melioracijai, jis atsirado: iš Kaliningrado, Sovetsko vežė smėlį ir pylė kelią. Mašinos didelės, su bortais, greideris su šiūpeliu traukė tą smėlį... Taip radosi kelias.