Edwin Enseleit, Dancigo įlankos įvykių liudininkas: jie tuos žmones nusprendė sunaikinti

- Teritorija apie Pagėgius, Lumpėnus?

- Taip, bet ir kitur praktiškai tas pats. Rytprūsių kraštas nuolat buvo niokojamas.

- Turite omeny laikotarpį po karo?

- Nu ne, neseniai, jau prie laisvos Lietuvos. Pagonių paminklas iš lauko akmenų buvo, toks lyg ir altorius ant Bitėnų kalno, tai viską sudaužė, sudirbo, šlifuotą kiulkį padėjo, ir viskas. Taip suniokoti istoriniai dalykai, kad nėra ką ir besakyti...

- Tai pone Edwin, sakykite, kur Jūs esate gimęs?

- Na, gimęs esu Lietuvoj, Vainute. Mat mamos ūkis buvo Lietuvoj, o tėvelio – Rytprūsiuose. Tėvas studijavo Peterburge, aukštosios prekybos mokyklos tuomet buvo Krokuvoj ir Peterburge. Tėvo ūkio nebėra, jis buvo Kuliešiuose, link Naumiesčio. Mokslus baigiau Lenkijoje, Lodzėje, kadangi tais laikais čia mokslas buvo silpnas. Keturis skyrius baigiau čia, o po to mūsų mama „deportavo“ visus vaikus mokytis. Mane – į Lodzę. Iš pradžių samdė butą gyvenvietėje, o paskui, kadangi buvome malonūs žmonės, dirbome, padėdavome, tai jau mums mokėdavo. Mes taip iš savo darbo pragyvendavome. Darbas buvo mūsų pragyvenimo šaltinis. Toje mokykloje, tarp kitko, buvo įvairiausių tautybių vaikų, netgi du amerikonai. Tai buvo aukštoji prekybos mokykla.

- Kokia kalba namie kalbėjote?

- Mes buvome daugiakalbiai. Rusų, vokiečių, belgų, biškį italų, gi mokykloje buvo daug tautybių moksleivių, tai mes savo dėstytojo prašydavome, kad jis kasdien dėstytų skirtinga kalba, o kad jis buvo šešiakalbis, tai mums buvo nebloga praktika. Prekybai tai labai naudingas dalykas – kalbos pagalba gali užmegzti ryšius su visu pasauliu.

- Kiek iš viso šeimoje buvo vaikų?

- Penki. Aš buvau išsiųstas Lenkijon, kiti į Belgiją, Vokietiją. Išskirstė mus po Europos šalis mokslams. Tas buvo prieš pat karą. Paskui karas padarė savo... Daug teko patirti. Iš visų mūsų giminių, vaikų, nieko nebeliko. Tik aš vienas likau. Jauniausi liko palaidoti. Man dabar 95-eri.

- Oho... Bet atrodote puikiai!

- Ačiū už komplimentą.

- Dovanokite, kad taip tiesmukai, bet ką matau, tą kalbu, tikrai atrodote žvaliai! O kai karas prasidėjo, ar parsisiuntė tėvai visus vaikus atgal?

- Ne. Mes buvom skirtingose valstybėse, Lenkijoj buvau vienas. Mūsų galvos dirbo gerai, susiradome pragyvenimo šaltinius, buvome atsargūs, protaujantys, turėjom neblogų patarėjų mokykloje. Buvome pakankamai savarankiški tuo laikotarpiu. Jei reikėjo slėptis, žmonės pagelbėdavo, karo mašina negailestinga... Nebuvome palikti likimo valiai.

- Kaip karo metu vystėsi įvykiai Lenkijoje, ar buvo grėsminga situacija?

- Karas į dantis nežiūri... Malonių dalykų nebuvo, bet reikėjo rasti gyvenamąją vietą ir išeitį iš visų situacijų.

- Po karo grįžote čia?

- Po karo buvau 17-os metų, Lenkijoj mane paėmė į rusų kariuomenę. Kai rusams radosi problemų su japonais, važiavome geležinkeliu link Japonijos, kelyje buvome, kai japonai kapituliavo. Dar porą savaičių palūkuriavome vagonuose, bet viskas susitvarkė, tai grįžom atgal. O čia iškart buvo pranešta – „statysim kolūkius“. Jauni rusai nežinojo, kad galima turėti individualų ūkį, gyvulių... „Kaip čia galima su visu tuo susitvarkyti? Yra kolchozai, yra vadovas, taip paprasčiau ir aiškiau“.

Taip prasidėjo kolchozų periodas.

Gyvenau tada Žemlaukyje, už Juknaičių. Teko mokytis mechanizacijos mokykloje Vilniuje, po to savaitę laiko padirbau su traktoriumi. Atvyko toks Kuznecovas, ir sako: „Nuo traktoriaus tave nuimame!“ Išsigandau, galvoju: ką blogo padariau, kad taip griežtai pasakė… O jie su pirmininku samagoniuką geria, ir šaiposi. „Nebijok, sako, turėsi vadovauti!“ Atsakiau jiems: nesugebėsiu gi. „Sugebėsi, padėsim, jei reikės!“ Teko Juknaičiams vadovauti. Paskui, kai susikūrė melioracijos įmonė, nuėjau į „Šilutės melioraciją“. Iš pradžių juk buvo bendruomenės ūkiai - kolūkiai, o paskui jie tapo valstybiniais - tarybiniais ūkiais. Kolūkiai gyveno savarankiškai, o tarybiniai ūkiai priklausė valstybei.

- Baisumų kaip ir nepatyrėte, ar tiesa?

- Juoktis nebuvo iš ko... Jei kalbėti apie Dancigo įlanką, tai ten pasidarbavo anglai. Visus civilius bėglius bombardavo jie. Tą vaizdą iki šiol atsimenu... Tas buvo jau beveik po karo ar jam baigiantis, tikriausiai, anglai bijojo, kad ta minia žmonių neužtvindytų jų Anglijos, tai subombardavo visus. Visą Dancigo įlanką. Motinos su vaikeliais traukėsi, ko gero, Vokietijon ar kur, bet jie tuos žmones nusprendė sunaikinti. Esu to liudininkas. Sprukau iš tos zonos ir mačiau tą įvykį savo akimis, tai buvo anglų darbas. Kiek laivų laivelių ten buvo, jau ir nebežinau, tūkstančiai žmonių... Laimei, man pavyko pasprukti iš ten. Kas ten dėjosi – baisu. Kodėl tie anglai tuos nekaltus žmones sunaikino – nesuprantu iki šiol. Žiaurūs buvo vaizdai. Karas, neapykantos kurstymas yra siaubinga, visa ta naikinimo mašina pražūtinga. Kiek pokaryje jaunų vyrų, gimnazistų žuvo miškuose, belaukdami amerikonų pagalbos, išgyveno tremtis, sibirus, visas gyvenimas toks neramus buvo.