Angelė arba gyvenimas be angelo sargo...

Ją rado prie bažnyčios šventoriaus vartų – kūdikėlį, suvystytą į baltutėlę drobulę. Mergaitė miegojo su įspraustu į burnelę raudonu žinduku. Buvo liepa, sekmadienio paryčiai. Iki pamaldų dar buvo bent pusketvirtos valandos. Pamestinukę rado stalius Juozas, važiavęs dviračiu į mišką gervuogių ir mėlynių. Radinys beveik tilpo į pintą krepšelį, kabojusį ant dviračio rankenos. Juozas manė, kad jo pati, vyriškai, negarsiai tariant, bergždžia moteriškė, apsidžiaugs našlaitėle. Jis jau sugalvojo, kaip pradės pokalbį su savąja. Va, girdi, važiavau tau uogų, o grįžtu su uoga, tik neprisirpusia. Mes ją prisirpinsim, apklosim meile ir šiluma. Žmona dar šildė patalą, nenoriai kėlėsi ir nustebusi paėmė iš Juozo rankų baltą, gyvą nešulį. Kas čia per paika staigmena, pagalvojo Jolanta (vardas pakeistas). Akimirkai jos akys tarsi sušvito, bet vos sekundei kitai. Ji, nepriglaudusi mažylės prie krūtinės, nepasupusi ant rankelių, padėjo ant lovos. Kūdikėlis prabudo, pradėjo verkti. Juozas čiupo ją čiūčiuoti, išėmė į lūpų kamputį nuslinkusį žinduką. Susigėdusi Jolanta sutiko pasilikti gal vos poros mėnesių gyvybės gniužulėlį, norėjo ją pavadinti Liepa. Anot Juozo, gal geriau tegul būna Angelė, juk rasta šventoje vietoje  ir tegul ją saugo angelas sargas. Jis ją ir sergėjo, kol buvo gyvas.

Vaikystė – be debesų, paauglystė...

Pamestinukę įsivaikino, pakrikštijo. Klebonas pagyrė Jolantą, galvojo – jos sumanymas. Būti motina – šventa ir atsakinga pareiga Dievuliui. Juozas patylėjo, nenuvylė nei kunigo, nei žmonos. Ėjo 1985-ieji.

Angelė augo, rodos, ne dienomis, o valandomis. Jai laikas vos bėgo, o porai – tekinomis. Vaiko gyvenimo ritmas – ko daugiau žaidimų, suaugusiojo – darbas, buitis, kasdienybė. Angelė straksėjo po aštuonių butų namo žolės lopinėlį žiogeliu, tapo pirmoke. Nebuvo nepasėda, bet ir ne tylenė. Juozas noriau klausydavosi čiauškutės nei Jolanta. Mergaitė manė, kad Juozas ir Jolanta – jos tėvai. Pamestinukės paslaptis paaiškėjo vėliau, Angelei įbridus į paauglystę. Ji, pradėjus skleistis moterystei, išgražėjo, virto dailia panele. Kiek dramblotai Jolantai grožio trūko, ji ėmė pavydėti podukrai. Pamačiusi, kaip Juozas seka mergaitę akimis, net pabūgo, aišku, be reikalo, nes vyro akyse švietė tik tėviška meilė. Jolantos lovoje Juozas nesirangė žalčiu, buvo jautrus, atidus, bet ne besotis. Jolantai pakako vyro dėmesio, tačiau prieš akis šmėžuojanti bręstanti Angelė ją nervino. Juk ne jos ir Juozo vaikas. Svetima, be to –sudėtingo, nenuspėjamo būdo. Taip, Angelė buvo klusni, talkino Jolantai virtuvėje. Jei pastaroji dėl nieko suirzdavo, užsipuldavo paauglę, ši arba atsikirsdavo, arba, netarusi nė žodžio, išeidavo. Jolanta įsižeisdavo, kad pamestinukė nedėkinga. Kartą, tarp jos ir mergaitės kilus ginčui, kuriai eilė plauti du kambarius, netverdama pykčiu Jolanta šiurkščiai nutildė Angelę, kad ji ne jos ir ne Juozo dukra, o tik podukra, pamestinukė, nežinia, kas jos tėvai. Angelė apstulbo, nepatikėjo, kol Juozas, nuleidęs galvą ir smerkdamas žmonos poelgį, pasakė, kad tai tiesa. Angelė žinojo: Juozas ją myli tėviškai, jam rūpi jos ateitis, o Jolantos jausmais sykiais abejojo. Iškilęs mįslingas praeities šešėlis visiškai sugadino Angelės ir Jolantos santykius. Jolanta virto pikta pamote. Gyvenimas šeimoje pasikeitė, tapo uždaresnis. Juozui dėl to suskaudo širdį.

Sudie, namai, sudie kaime...

Būdama pradinuke Angelė pamėgo piešti. Piešė gėles, barzduotus nykštukus, pilis, debesis. Spalvoti pieštukai mergaitės rankose buvo klusnūs, o Jolantos brukami virbalai krisdavo iš pirštelių. Angelė neišmoko megzti – per nuobodu. Užtat būdama paaugle su malonumu laistė gėles ir porą ilgų lysvių su daržovėmis už tvarto. Įsimintinų dienų būta. Basa su laistytuvu rankose – tokią fotografiją išsinešė Angelė iš pamotės namų, kai sunegalavęs Juozas krito nuo širdies infarkto. Angelė ašarų neslėpė, virkavo ir Jolanta, kaltindama nesantaika podukrą. Angelei buvo per skaudu tai girdėti. Metė namus, mokyklą (vienuoliktą klasę) ir su suolo drauge išmovė į Ispaniją skinti vynuogių. Pamotės pritarimo neprašė. Taip pradėjo savarankišką gyvenimą. Angelo sargo, Juozo, nebeturėjo – gulėjo po žeme. Lankydama gimnaziją Angelė save matė ateityje mokytoja arba medike. Nespėjo pasirinkti, kai atsitiktinumas patvarkė savaip. Ispanijoje, Valensijos regione, su drauge Jurga (vardas pakeistas) dirbo vynuogynuose. „Bobai“ veislės raudonos vynuogės mėgsta karštą klimatą, pakenčia sausrą. Šviesiaplaukėms lietuvaitėms ten buvo daugiau nei šilta. O jau linksmi ispanai, jų triukšmingos fiestos, greitos pažintys, dideli norai, o kartu ir tingumas, atidedant darbą, pažadus rytojui – spalvotų stikliukų kaleidoskopas, čia pat susidarantys ir suyrantys žiedai. Jurga Ispanijoje neužsibuvo, išpūtė į Angliją, o Angelė ištvėrė metus ir 3 mėnesius. Tuomet – likimo lūžis: susipažino su ispanų kilmės amerikiečiu, 25-erių Alvaru, turtingo verslininko sūnumi, atskridusiu į Madridą pasižiūrėti koridos – teatralizuotos žmonių ir buliaus kovos, įerzinant gyvulį. Pabaiga – toreadoras nuduria sužeistą bulių trumpa špaga. Alvaro pomėgis Angelės nesužavėjo, ji net baisėjosi išmaniajame telefone nufilmuotu vaizdu arenoje. Gi Alvarui lietuvė krito akin ir širdin. Tamsių, kiek banguotų plaukų ties smilkiniais jaunikaitis negailėjo pastangų įtikti ir patikti Angelei. Jis užsidegė noru išskraidinti lietuvę į Kalifornijos valstiją, į milijoninį San Diego miestą (JAV). Ves ją ar ne, rimtai negalvojo, galvojo, kaip pasinaudoti žavios svetimšalės moteriškomis grožybėmis. Angelė ispaniško gyvenimo buvo atsikandusi, pavargusi, pasidavė jaunuolio vilionėms bei kerams. Ji pamanė: proga į kažką įsitverti. Alvaras kalbėjo angliškai ir ispaniškai, ji – pusėtinai angliškai. Užteko, kad suprastų vienas antrą.

Meilužė

San Diegas – daugiatautis miestas Ramiojo vandenyno pakrantėje, garsus paplūdimiais, parkais, viešbučiais, zoologijos sodu. Alvaro tėvas atvykėle neapsidžiaugė, nors nužvelgė įdėmiai, skyrė kambarį su vonia žemo fligelio vakarinėje pusėje. Angelė, išsiilgusi ramybės ir vyriškų rankų, atsidavė Alvarui. Ji dvejus metus tenkino ispano geidulius. Alvaras norėjo santuokos su Angele, bet jo tėvas kietai uždraudė, nurodė parvesiantis turtingesnę nuotaką, kalbančią ispaniškai. Gyvenimas – tik verslo dalis. O angelei teks išsikraustyti. Alvaras šią žinią slėpė nuo Angelės, bet ilgainiui ji suprato, kad jai teko laikinos meilužės kukli  rolė. Gal Alvaras, graužiamas sąžinės, dar kurį metą būtų ją išlaikęs kokiame išnuomotame pigiame priemiesčio kambarėlyje, bet tai grėstų nemalonėmis jam, o jai – gal ir mirtimi. Kas čia uoliai betirtų niekam nežinomos svetimšalės bylą? Angelė suprato: laikas dingti, kol ne vėlu. Alvaras pernelyg neatkalbinėjo, iškaulijo iš tėvo 4 000 dolerių – angelės kraitis už išeikvotus jausmus ir pražudytą viltį tapti teisėta žmona. Meilužis dar sukrapštė ir pridūrė 900 dolerių ir nupirko bilietą skrydžiui į Londoną. Angelė liovėsi tikėti laimingos meilės romanais. Privatūs interesai kur kas svarbesni reikalai. Graži meilė – filmuose, realybėje – seksas, nemėgstantis jokio padorumo.

Metė svajones apie tikrą meilę

Londone Angelė dirbo viešbučio tarnautoja, vėliau, pasimokiusi slaugė senyvus žmones. Ką bedirbo – ne pyragai. Susidūrė ir su seksualiniu priekabiavimu, senių nuotaikų kaita, irzlumu. Britų sostinė pilna migrantų, kurių dera ir pasisaugoti. Graži vieniša moteris pėsčia gatvėje pavakariais traukia ištvirkėlių žvilgsnius. Angelei teko net gintis. Tam tikslui nešiojosi trumpą ylą. Ji padėjo, kai kartą užpuolė du rytietiškų bruožų jaunuoliai. Įdūrė abejiems: vienam į pilvą, kitam – į ranką. Užpuolikai, nesitikėję pasipriešinimo, sukliko, spruko už namo kampo. Angelė į bendrabutį grįžo išsikviestu taksi. Nebetaupysi, kai gresia susidorojimas, išniekinimas.

Į Lietuvą grįžo užpernai, liepos pradžioje. Prieš tai padirbėjo Airijoje, Dubline, senelių prieglaudoje. Čia sutiko bendraamžę vilnietę Leokadiją. Susidraugavo. Nudroždavo pasėdėti kavinėje pasisaldinti gyvenimą pyragaičiais. Vieną pavakarę kavinėje, merginoms besikalbant lietuviškai, prisistatė pakaušęs jaunikaitis, šiaulietis Vygintas. Bent taip pasivadino. Vygintas gaudė abiejų lietuvaičių žvilgsnius, tačiau panelės nekibo. Kiek apsvilęs šoko labiau glaustytis apie Angelę. Angelė, pajutusi jaunuolio ranką slenkant prie sėdmenų, staiga atsistojo, atsigręžė į vyruką ir papūtė jam į akis rūkomos cigaretės dūmą. „Naktinis reisas – 1 000 svarų arba 1 000 eurų, ar mokėsi?“, – pasakė savo kainą Angelė. Įžūlėlis sumišo, bjauriai rusiškai nusikeikė. Angelė tęsė ataką: „O gal nori tapti nuolatiniu mano angelu sargu, nes tokio seniai nebeturiu?“ Šiaulietis atšlijo, kažką sumurmėjo sau po nosin ir nupėdino prie baro.

Angelei 39-eri. Matė šilto ir šalto. Žmonėmis labiau nepasitiki nei pasitiki. Pripažįsta, kad taip gyventi sunku, bet dėl to nebus apgauta. Gyvenimo kelionė tęsiasi, tiesa, vangesnė, atsargesnė. Prisimena Juozą. Jį mylėjo dukros meile. Ištekėti, sujungti du gyvenimus į vieną puokštę – gal dar ne viskas prarasta? Kas jos, senstelėjusios, beieškos, kas ją sergėtų, kaip savo akį, užstotų nuo vėjų, mylėtų tikra vyriška meile, o ji į ją atsilieptų, nes žino, kad brangakmeniai ant kelio nesimėto, jie užauginami šeimose, atsakingose Dievui ir tautai.