Helmutas Petrikas – milžinas iš Bismarko kolonijos

O Žalgiriuose (tai juk buvusioji Bismarko kolonija) atkaklumas būtinas, silpnas čia paskęstų savo ašarose, ištikus potvyniui. Pirmąsyk pamačiusi Helmuto avilius, net prunkštelėjau: visi jie buvo ant aukštų kojelių, tarsi ant kojūkų. Pasistiebę aviliukai, aplink kuriuos dūzgia bitės. Bitės ir medus – taip pat šio krašto ypatumas, niekur nesutikau tiek bitininkų bei medaus kopinėtojų. Net Anklam, rytprūsiečių susitikime, buvo prekiaujama firminiu medaus likeriu „Bärenfang“, kurio šmaikščią istoriją tuomet išgirdau: neva tai „meškų gaudyklė“, pradėta gaminti Rytprūsiuose dar XV amžiuje. Man pasakojo šią versiją: kadaise meškos puldinėjo valstiečių gyvulius, ir šie nusprendė joms palikti medaus likerio, tuomet meškos, radusios jį miške, ant kelmelio puotavo, laižė tą likeriuką ir nebelietė gyvulių.

- Tai nuo kada save atsimenate, Helmutai, nuo kokio amžiaus? Jūs iš Skirvytėlės juk?

- Jo, Skirvytėlėj gimiau, buvau vienturtis. Tėvai taip rokavo: jei karas sėkmingai pasibaigs, tai dar vieną turėsim...

- Tai visa Jūsų vaikystė buvo karo metu?

- Jo, sakykim, kad karo, aš 1939 metų gimimo.

- Ar pamenate visą tą laikotarpį, kai 1923 metais pasikeitė krašto administratorius, ar pasakojo tėvai apie šį periodą? Kokia čia buvo situacija, nuotaikos?

- Klaipėdos kraštas pasikeitė galutinai, kai 1939-ųjų kovo mėnesį mano Oma (mamos mama, ji mane beveik ir užaugino) su Fričium (mano tėvu, žentu) vyko į Šilkarčemą. Fričius - tai sutrumpintas Fridricho vardas. Vyko iš Skirvytėlės su arkliu vežime, o mieste išgirdo džiaugsmingus balsus: „Valio, mes vėl esame laisvi žmonės!“. Mano Oma juk buvo labai stipriai lietuvininkė. Ne lietuvė, bet lietuvininkė, tai skirtingi dalykai. Lietuvininkė – tai šio krašto tarme kalbanti dvikalbė. Su mama kalbėjau lietuviškai, bažnyčioj pamaldos vyko lietuviškai ir vokiškai. Kaizerio laikais mokyklose mokė dviem kalbomis, buvo tokia bendra tvarka. Oma juk prisiminė iš mokyklos laikų ir dainas, ir pasakojimus vokiečių kalba... Tai tąsyk Šilkarčemoj prie bendrų džiaugsmingų šūksnių prisidėjo ir Oma. Nors buvo lietuvininkė giliai iš širdies. Matyt, tas laikotarpis seniesiems krašto gyventojams buvo įsiėdęs, jiems jis nepatiko. Viskas buvo ne taip.

- Ar vietinės naujosios valdžios politika buvo nepriimtina?

- Taip, nepriimtina, vietiniai buvo pripratę prie kaizerio tvarkos. Jų juk niekas nevaržė nei dėl kalbos, nei dėl kilmės. Tik naciams atėjus, viskas buvo kitaip. Vokiškumas ėmė dominuoti. Tuomet Šilkarčemoj visiems džiūgaujant, žentas jai kumštelėjo: „Tu tik tylėk, nieko nesakyk, maža kas, gal stebi visus ir tam tikrose aplinkybėse apskųs“.

- Gal tai tautos bruožas – skųsti, kad gautum naudos ar išneštum sveiką kailį kaimyno paaukojimo sąskaita? Na, svarbiausia siekiamybė Lietuvai 1923 metais buvo jūra, uostas juk…

- Tai juk turėjo Šventosios uostą.

- Tas gal nelabai tinkamas buvo...

- Gal ir nelabai, bet tariantis su Vokietija ir lietuviams dejuojant „neturim laivybos, neturime uosto“, Vokietija garantavo šimtą metų leisti nemokamai naudoti Klaipėdos uostą. Atskiras vietas laivams, prieplaukas. Per šimtą metų Šventojoje juk būtų galima pasistatyti tobulą nuosavą uostą, ar ne? Klaipėdos kraštas išties turėjo gauti tam tikrą autonomiją, bet realiai viskas vyko prieš autonomijos nuostatus. Valdininkai iš Lietuvos siunčiami darbui su didžiulėmis algomis. Aišku, Memely buvo vietinis seimas iš vokiečių ir lietuvių, jie buvo renkami. Ir vokiečių visada buvo išrenkama daugiau. Demokratiškai išrenkama daugiau, nieks jų ten nekišo klasta.

- Esu mačiusi kalbinį žemėlapį, kaip buvo tuomet buvo pasiskirstę kalbomis, procentais, tai miestuose kalbėjo labiau vokiškai, o kaime – lietuviškai. Gal inteligentai, baigę mokslus Vokietijoje, verslininkai, amatininkai, spietėsi labiau mieste?

- Istoriškai juk buvo išnagrinėta, kiek tuomet buvo valdininkų... Mėmelio Landtage santykis buvo toks: 1925 m. - 27 vokiečiai, 2 lietuviai, 1927 m. - 25 vokiečiai, 4 lietuviai, 1930 m. - 24 vokiečiai, 5 lietuviai, 1938 m. - 25 vokiečiai, 4 lietuviai...

- Noriu pakalbėti, Helmutai, apie įsijautrinimą dėl šio krašto priklausymo Vokietijai. Man šis faktas nekelia jokio susierzinimo ar nepatogumo, todėl gan keistokas būtent lietuviškosios pusės „nervas‘, vos užsiminus, kad taip buvo. Padaryk, kad būtų geriau ir didingiau, tvarkykis taip, kad nurungtum kokybe, tuomet galėsi didžiuotis savuoju buvimo čia laikotarpiu. Bet ne, griežiama dantimis, tarsi tą vietą kas norėtų atimti ar viešai apspjaudyti administruojančiuosius. Kažkoks nevisavertiškumas, nepilnavertiškumo kompleksas ar kaip tai pavadinti... Stiprus priims tai, kaip dalį istorijos, ir tiek. Apie kokį „vokietinimą“ kalbama, jei vietiniai autochtonai bendravo dviem kalbomis? Komiška kažkaip... Istorinių faktų juk neištrinsi, yra dar likę gyvų vietinių, kurie prisimena išvarymą, ir juo labiau niekinga teigti, kad tie naujai atsikėlę yra tikrieji lietuviai, o čia gyvenusieji – „defektyviniai“. Naujakuriai yra teisingieji, o „prūseliai‘, kaip Erika Radmacher pavadino lietuvininkus – pavainikiai ir nemylimi?

- Nenori išsiaiškinti istorinių dalykų, nes tuomet gali paaiškėti kai kas nepatogaus ir nesmagaus... Ta tendencija yra toleruojama arba skatinama ir valdžios. Juk Klaipėdos kraštas nuo Melno taikos pasirašymo priklausė Vokietijai, bet nuolat primygtinai brukamas Mažosios Lietuvos pavadinimas. Tarsi pavadinimas tai vietai pridėtų daugiau lietuviškumo. Mano unkulį Jurgeneit pirmo pasaulinio karo metu mobilizavo į lietuvininkų būrius, visi vietiniai ėjo kartu. Ir taip, jie buvo lojalūs valdžiai, mokėjo mokesčius (ko nebuvo carinėje Lietuvoje), nes toji valdžia gynė jų interesus. Tautinės mažumos nebuvo persekiojamos ar engiamos.

- Lietuvoje normalaus santykio su valdžia kaip ir neišsivystė, ir tai tęsiasi iki šiol. Valdžia smaugia, neleidžia kvėpuoti, kaip gali jai būti lojalus?

Beje, noriu paklausti: ar buvo čia partizanų, nes girdžiu teiginius, kad ne, nebuvo? O vienas žmogus pasakojo, kad vaikystėje matė suguldytus aikštėje, nužudytus partizanus...

- Rusnėj tikrai nebuvo, bet pamenu vieną epizodą; su mama esant Šilutės turguje, Šilutės ligoninės lavoninėje suguldė nužudytus rusus ir agitavo eiti jų pažiūrėti, ką neva padarę partizanai, „miškiniai“. Toji rusų šeima atvyko iš Lietuvos ir apsigyveno išvežtųjų namuose, trobesiuose, ir partizanai pradžioje juos perspėjo palikti namus ir eiti, iš kur atėjus, o paskui, neįvykdžius reikalavimo, sušaudė. Vienintelis mano prisiminimas – suguldyta toji rusų atėjūnų šeima ir labai stora moteris, sušaudyti laisvės kovotojų. Daugiau jų buvo apie Švėkšną, čia - nelabai...

- Namie kalbėjot lietuviškai ar dviem kalbom?

- Dviem kalbom, ir aš lietuviškai pramokau mokykloje, nes 1948 grįžom iš Vokietijos. Vokietijoj buvom rusų zonoje, ten buvo varoma arši propaganda. Ir spėju, kad tai atliko 16-oji lietuviška divizija, nes kalbėjo lietuviškai, nors dėvėjo rusišką uniformą. Jie ausis mums išūžė: „Važiuokit namo, važiuokit namo, gyvensit puikiai“. Na, ir mano Oma, pasiilgusi namų, apsisprendė grįžti. Ko gi negrįžti, jei ten taip gerai... Pieno upės, šokolado krantai turėjo mus pasitikti namie. Vokietijoje ėjau į antrą klasę, mama mane pasiėmė iš mokyklos, nes mūsų jau laukė rusų „polutorkos“. Tokie nedideli sunkvežimiai, talpinantys pusantros tonos krovinio. Buvom susipakavę, ir galima sakyti, susiruošę iki tol. Sumetė daiktus, ir nuvežė į Brandenburgo lagerį, kur buvo koncentruojami tie „patriotai“, kurie savanoriškai norėjo grįžti Lietuvon tėvynėn. O kad jau ten yra sovietinė Lietuva Sovietų sąjungos sudėty, nieks nenumanė... Neminėjo ir apie partizanines kovas, kad neišbaidytų, kaip žvirblių.

Susirinko nemaža kolona, maitino mus ir filmus rodė... Bet tas lageris buvo dėl viso pikto aptvertas. Kad neapsigalvotume. Arba kad kas nors neapšviestų, kaip toj Lietuvoj išties yra. Lagery būnant, laikas neprailgo, nes rusiškus filmus rodė kasdien. Labai gerai atsimenu filmą „Bogdan Chmelnicki“. Kai surinko vieną ar du vagonus žmonių Lietuvon, susodino į traukinį, ir taip atvykome į Šilutės stotį. Unkulis jau buvo Skirvytėlėj, tetos namuose, nes išliko tik tetos namai, mūsiškis namas sudegė, unkulio karčema taip pat sudegė, jis suspėjo užimti tetos namą, kol jo kas svetimas neužėmė. Pirma vasara čia greit prabėgo, o rudenį pradėjau eiti į Rusnės mokyklą, mano mokytojas buvo Vincas Juška, pas jį baigiau tris klases. Iki šiol jo ieškau, kur anas dingo po trečios klasės vasaros atostogų... Sugrįžę radome atkeltą kitą mokytoją, Baranauskienę, Juškos neliko. Niekas nežino, kas su juo atsitiko. Teiravausi visur...

- Mokytojai buvo pavojingiausia gentis, sovietai juos labai sekdavo... Tai juk auklėjimo dalykai. Jei sovietinės ideologijos nesilaikė, galėjo ir represuoti. Mokytojai buvo ypač nekenčiami bei kontroliuojami.

- Tai va, mane atvykusį iš Vokietijos patikrino, paklausė ką moku, ir nusprendė iškart kelti į antrą klasę, bet Juška dėl viso pikto liepė išspręsti uždavinuką. O aš susijaudinęs „iš lubų“ šoviau atsakymą, nerichtig, tai Juška ir sako: žinai, gal tu vis dėlto pradėk nuo pradžių visko mokytis. Užtai pirmoje klasėje buvau pirmūnas (juokiasi Helmutas).

- O į Sibirą ar buvo išvežtų vietinių?

- Taip, buvo... Tokia kaimynė moteris su trim vaikais, jos vyras, matyt, su vermachtu išėjo, ir čia negrįžo. Jie buvo lietuvininkai, pavarde Būka. Trys Būkienės vaikai: Helga, vyresnysis Gerhardt ir Fridrichas, Fritz. Mes kurį laiką čia dar draugavome su jais, o ir mušėmės, ir akmenimis pasidaužėm, visko buvo... Ir štai vieną pavasarį žiūrim – keliu rieda vežimas su arkliu, o prisėdę kaimynai mums moja. Vieniša moteris su vaikais į Sibirą... Siaubinga.

- Ar buvo priešprieša tarp vietinių ir naujai atvykusių, Helmutai?

- Nebuvo jie malonūs. Vietinius traktavo geriausiu atveju kaip fašistus. Kalbantys lietuviškai, vietinių klaipėdiškių tarmės nesuprato. Tiesa, dzūkai buvo padorūs žmonės, jie atsikėlė prieš savo valią, nenorėjo, bet buvo priversti... Juos atkėlė, kad neremtų vietinių laisvės kovotojų, partizanų. Bet prieš ateinant dzūkams, 1945 m. rusams užėmus kraštą, atėjo didesnė padugnių banga. Tai jie atvyko užimti pabėgusiųjų namus ir ko gero, palikuonių čia dar tebėra... Tie buvo visuomenės atliekos.