Žodžio Šviesoje: Sigitas Kancevyčius

Ir mano eilėraščiai kartais atrodo, kad ne aš juos kuriu, o KAŽKAS, esantis manyje. Kartais tas KAŽKAS būna nuosaikus, kartais maištaujantis, kartais iki ašarų graudus, bet visad reiklus,  sąžiningas cenzorius. 

Ši, Šilutės krašto leidinyje, publikacija man labai simboliška. Pamenu, 1985 metų vasarą, būdamas studentu, atlikau praktiką Rusnėje. Eidamas Šilutės pagrindine gatve, ant vieno namo pamačiau iškabą, kuri bylojo, kad čia įsikūrusi „Komunistinio darbo“ redakcija. Užėjęs prisistačiau, kad esu gimęs pamario krašte ir noriu palikti redaktoriaus teismui savo eilėraščių pluoštelį, kuris tapo mano pirmąja vieša publikacija.

Kartoju, simboliška, nes po 39 metų, mano eilėraščiai vėl publikuojami Šilutėje.

Ačiū anų metų ir šiai redakcijoms.
 

MANO MOTINA

Skiriu Mamos Danutės Elenos šviesiam atminimui

Mano motina tyliai meldžiasi

ir žvilgsniu parodo nežiovauk

bažnyčioje elgtis taip nedera

Mano motina vėl man atleido

ir kartoja sunku tau suprasti

kai turėsi savo vaikų suprasi

Mano motina mane pasitinka

su ironišku priekaištu sako

mano pražuvėlis vėl atsirado

Mano motina mane peržegnoja

ir sako keliauk ko dar lauki

ji nori kad aš nematyčiau jos ašarų

Mano motina yra geros nuotaikos

kai pagalvoju kad ji yra mano motina

dabar jai tai svarbiau nei anuomet

Mano motina rašo eilėraščius

mano mintimis ir prisiminimais

ji skaito juos esant progai

Ji visada taip darydavo

tik dabar tarp eilučių daug tarpų

BALZAKO PERSPĖJIMAS

tylėk

žodžių ratilai akyse

gyvatės pasalai laikas

ruoškis kelionėn

pas mylimąją Hanską

tik pakelės arbatinėje

rašydamas laišką žinok

jį skaitys begėdžiai

todėl neprasitark

apie kartu praleistas

naktis o aš užkalbėsiu

visas tavo nuodėmes

guldyk į knygas

visą gyvenimą

ir tylėk

tylėk

sakau

PRAŠAU

atsigręžkit tirpsta valandos

mėnuo be vardo vėl klausia

ar saulę laižysim kaip korį

gal balta drobule gaubsim

pasaulį jis anksti pražydęs

sodas ašaros virkščia virs

o gali  visus garsus jungti

vieninteliu mostu

batuta

prašau

garsiau

Maestro

PATS ŽINAI

ausyse siųstuvo cypimas

šyla rankos man tarp tavo kojų

nebaisu bus sulaukti ir speigo

tikra ši žinia tik jos turinys

išgalvotas vienišiaus

sapnas kurio nepapasakosi

į eilėraščio fabulą telpa

sakau skubėk užrašyti

bet pradėk nuo to

aš ir esu tas

vienišius

toliau

pati žinai

kaip tekste

(NE)DARYK 

žiūrint į švytuokle

tabaluojantį laiką

vizijų audra sviedžia

Paskje šeimos kroniką

Brockis ir Dostojevskis

susižvalgo Martis Larnis

patylom sako bučiuok

gražiajai kiaulininkei

ranką ir prašau kol

gyvas daugiau

taip nedaryk

(ne)daryk

ŽINAU

niekas vertas tiek kiek viskas kai peizažą tyla tapo

kai lašeliais pasipuošę kilsime visi į dangų

žvilgtelti anapusybei į jos veidą sužinoti

ir pamiršti ar ji tyli ar ji kalba

o po to vaikais sugrįžta grįžulo didžiaisiais ratais

darda vėl į savo mažo miesto grįstą gatvę

kurioje vėl žydi sodas kur mylėtai glamonėtai

išsiėmęs širdį kaip karvelį dovanoji

ir staiga visi nuščiūva kai pavargusi žmogysta

iš minios lėtai išėjus pakelia kaulėtą ranką

kurioje didžiulis raktas balsas lyg iš tolo aidi

aš buvau sode alyvų ir žinau kas mūsų laukia

vėl peizažas lašais puošias aplieti veidai palaimos

pakelia akis į dangų ir po vieną išsivaikšto

o mylėta glamonėta širdį lūpomis paliečia

baigiasi dar vienas veiksmas scenoje prigęsta šviesos

SUGRĮŠIM

dabar susikaupkime maldai

nors vadinkite ją kaip norit

šešėliai atgims bus ženklas

visiems susirinkti aikštėje

priešams mazgoti kojas

išeinant jų juoką pamiršti

spyrius į paširdžius irgi

sugrįšim tenai dar kartą

kai bus jie visi bejėgiai

***

Išganymo duoną raikydami

žiūrėdami į akis prisimerkiam

šviesa tarsi nuojauta kužda

kol matot mane gyvai

galite liesti

Pakartok ką man gimus sakei

pasiilgau to žodžio dainingo

pakartotas burtažodžiu virs

pakartok prašau

šimtą kartų

o aš šimtą kartų pabelsiu

ir lauksiu ženklų kai

saulė švinu užsiklos

net jei viskas bus

tik laukimas

Tave auginau iš savęs

tavyje paslaptį saugau

ir tik vieno bijau...

AR PO MANĘS MYLĖSI TU MANE?       

Sustoja laikas ir sustingsta vaizdas.                 

Kažkas pavymui šūkteli ate.                             

Atsigręži į akinančią šviesą.                                

Ji laukė kad apakintu tave.                               

Imi suvokti kad kelionė baigias,                      

Kad jau išeinančiųjų eilėje,                                

Ir tylūs žodžiai skverbiasi į erdvę -                    

Ar po manęs mylėsi tu mane? 

***

Esu savo minčių archyvaras

piligrimas šventų savo vietų

tarp knygų lentynų mezgu romanus

už tai kad mylėjau kardais

tikiu mylimas būsiu

į spintą sukraunu viską

lai dūla begėdiškos mintys