Buvusiam pamario krašto politikui Ukrainoje be reikalo nupjauta sužalota koja?

Kilęs iš Šilutės rajono

R. Savicko biografija - spalvinga. Augęs Šilutės rajone vaikinas jaunystėje buvo perspektyvus boksininkas, vėliau tapo automobilių lenktynininku, dalyvavo tarptautinėse varžybose. Prieš tai, 1991 metais, kartu su kolegomis milicininkais gynė televizijos bokštą ir pelnė gynėjo vardą bei medalius.

Teisėsaugininko darbą po kelerių metų metė ir užsiėmė verslais. R. Savickas buvo ir Pagėgių savivaldybės tarybos narys.

Kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, Ričardas lankėsi Vokietijoje, kur jau keliolika metų gyvena mama su seserimi. Viską metęs skubiai atvyko į Alytų ir daug prisidėjo kuriant pabėgėlių iš Ukrainos centrą – pirmą tokį Lietuvoje.

Automobilius sukapojo skeveldros 

R. Savicką, birželio 24-ąją su bendražygiais, atvežusį paramą į Pakrovską Ukrainos kariams, sunkiai sužeidė netoliese smogusi rusų „Iskander“ raketa. Per sprogimą vyras neteko kojos. 

„Mes pasirinkom neutralią zoną, ne karinį dalinį, o miestelį susitikt ir perduot. Kai atvažiavom, pirma raketa atskrido po 10–15 minučių. Atstumas buvo mums saugus – atėjo keli akmenukai, į kuprą gavom ir viskas“, – pasakojo sužeistas lietuvis. Misijos dalyviai dar akimirką svarstė, ką daryti. 

Netrukus atskriejo dar viena rusų raketa ir pataikė kur kas arčiau. 

„Aš mačiau ateinančią tą raketą kaip sulėtintame filme, kaip ji krenta, aišku, smūgis, ugnis, dar šokau už džipo, atsistūmiau nuo draugo. Nebespėjau peršokti už džipo pasikavoti, mane pagavo ore ir gavau per koją“, – pasakojo R. Savickas. Ričardas dar spėjo į šoną nustumti šalia stovėjusį fotografą, tad šiam teko minimalūs sužeidimai. 

Laiką leido ligoninėse

Sužeistą Ričardą įkėlė į automobilį suskaldytais ir net išdužusiais stiklais ir lėkė į ligoninę. Čia jau gabeno dešimtis kitų sužeistųjų. 

„Visi sušoko prie manęs, mane perrišinėti, uždėti varžčius ir vežė į ligoninę – nebuvo blogai, koją jaučiau, pirštus lanksčiau. Atsibudau be kojos“, – pasakojo R. Savickas. 

„Kai mes nešėm jį į automobilį, nebuvo lūžęs kaulas, nes būtų kraujo balos, kai sužinojom, kad amputavo koją, buvo šokas“, – tikino misijos vadovas S. Maliauskas – karo instruktorius, keliolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, vykęs į tarptautines misijas, mokęs Ukrainos karius. Ligoninėje kelias paras teko praleisti ir kitiems misijos dalyviams. 

„Mes buvom kontūzinti, pažeista rega, klausa. Ligoninėj teko gydytis keturias paras“, – pridūrė S. Maliauskas. Jie į Lietuvą sugrįžo dar birželį, o Ričardas liko Ukrainoje, keliavo iš vienos ligoninės į kitą, kai rusai susprogdino vaikų ligoninę Kijeve, sužeistas vyras gulėjo kitapus gatvėje esančioje klinikoje, tuomet ir nusprendė ieškoti būdų, kaip sugrįžti į Lietuvą ir čia tęsti gydymą.

Paaštrino nervingumą

Po operacijos lietuvius skubiai pervežė į kitą, karinę Pokrovsko ligoninę, kurios chirurgai stebėjosi, jog Ričardo koja buvo nupjauta nepadarius nei rentgeno nuotraukos, nei sukvietus gydytojų konsiliumą. Kadangi tuo stebėjosi ir Dnipro bei Kyjivo chirurgai, Ričardo bičiuliai kreipėsi į vieną Ukrainos advokatų įmonę ir ši sutiko iškelti bylą bei nemokamai atstovauti lietuviui dėl žalos atlyginimo.

„Kyjive ketino gydyti ilgiau, tačiau kai šimtą metrų tolėliau atskrido bomba į vaikų ligoninę, o mano palatos sienos suskilinėjo, nebeatlaikė nervai ir paprašiau išgabenti į Lietuvą, nes ėmiau manyti, kad raketos persekioja mane“, – sakė sužeistasis.

Nervingumą paaštrino gydymas Dnipre, nes kasdien girdėjosi sprogimai, o išvežant iš ten raketa netoliese sugriovė namą.

Sunkūs išbandymai pasienyje

Dar sunkesnis išbandymas Ričardo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienos“ mašiną ir jį teko vežti per kitą punktą, esantį už šimto kilometrų. Ten teko vykti duobėtais kaimo keliais, jau buvo prasidėjusi kojos gangrena, o skausmo nebemalšino jokie vaistai.

Į Kauną Ričardas buvo atvežtas kritinės būsenos, tačiau medikams po skubios operacijos pavyko jo būklę stabilizuoti, dabar vyriškis sveiksta. Sužeistasis vis dar jautriai reaguoja į kiekvieną didesnį garsą, krūpčioja įsijungus mašinų signalizacijai, pašoka lovoje, susapnavęs raketos kritimo momentą.

„Viskas bus gerai. Jei mano mama išgyveno, rusų kareiviams išmetus ją sumuštą ir leisgyvę keturmetę iš riedančio traukinio, tai aš irgi atsigausiu, nes esu paveldėjęs mamos stiprybės genus ir neprarandu drąsos bei optimizmo net pačiose sunkiausiose situacijose. Žinau, kad toliau vešiu paramą Ukrainai, kad ateityje laukia daug gražių ir įdomių dalykų. Turiu parašyti platesnę mamos bei jos sesers ir brolio išgyvenimų istoriją ir privalau tesėti pažadą savo draugei – iškelti vestuves ir daug šokti su ja“, – taip ryžtingai kalbėjo atsisveikindamas Ričardas.

Dabar bendražygiai viliasi surinkti lėšų kojos protezui ir skelbia nukentėjusio kolegos banko sąskaitą: Ričardas Savickas, LT957180300437724155.

„Protezai kainuoja, aš net neįsivaizdavau, prasideda nuo 50 tūkstančių ir aukštyn“, – kalbėjo sužeistas lietuvis.