Irmgard – Rytprūsių gyvenimo godotoja

Senas, didžiulis, didingas medinis namas vienkiemyje ties Plaškiais, kurio dalis apkalta plastiko dailylentėm - aiški skirtingų savininkų skiriamoji riba. Visas kičo komplektas aptvertame kieme: zuikiai, postmodernistinis stiliukas, polietilenizuota veranda-neveranda, didžiulis šuo... Greta centrinio, nesubjauroto įėjimo gonkų - alyvų siena, kaip ir visur šiuose kraštuose, kur dar išlikę seni pastatai.

Aha, tai bešrybeliot atvykai? - žybteli akimis Irmgard, tiesi, aukšta kaip tuopa. Visada pirmiausiai pamatau žmogaus rankas: dailios plaštakos, ilgi pirštai… Inteligentiškos rankos, kaip pasakytų mano močiutė.

- Nu jo, paklausinėsiu Jums leidus. Tik ką nuo Plaškių bažnyčios mes, siaubingi vaizdai ten…

- Žinai, turėjau daug dokumentų: namų, Plaškių bažnyčios, tokia ponia surinko ir išsivežė, sako – atvešiu, tik jau du mėnesiai nėr. Lyg bibliotekininkė... Stoniškių seniūnė paprašė priimti, nu ir va.

Tai apie Plaškius: Normanas, vaikinas toks, sugalvojo atstatyti Plaškių bažnyčią (jo protėviai iš čia), tai rinkom aukas, pinigai buvo saugomi pas Viktorą, o raktas nuo bažnyčios – pas mane. Ji gi buvo grūdų sandėlis. Paskui užklupo ta epidemija, ir viskas sugriuvo. O dabar išvis... Aš buvau vertėja vokiečiams, kurie tik vokiškai kalbėjo.

O, liebe Lotte ateina (šypsosi tarpdury pasirodžiusiai Hildai). Tai prieik, prieik, kur gyveni? Grabupiuos? Nu tai pasakyk, kas ten pas jus darosi, tose Laučių kapinėse, kokie kriminalai? Aš viską žinau, laikraštį skaitau!

- Papasakokite apie savo šeimą, Irmgard, dabar kamantinėsiu Jus...

- Sehr schlecht. Ar girdit, mano mama Gaigaluose, mano pievos už Juknaičių Skėriuose, o tėvai turėjo ūkį Vileikiuose, šitam krašte mano viskas yra išvaikščiota. Nori, vien vokiškai atsakinėsiu, ir ką darysi? (kvatojasi) Bijau pasakot...

- Dabar jau nieko nebijokit, va, ir Heinrich Cyrolies nebijo.

- Na jo, ko man bijoti... Tai vienas senolis, Opa Girulis Jurgis turėjo arti 100 hektarų, naujai pastatytą tvartą, karves, kiaules, arklides, daržinę, malkinę... Tėvas - Ėrikis (Erich) Girulis. O mamos tėvai iš Gaidelių, tie irgi turėjo ūkį. Tėvas buvo bagotas bernas, o mama, Helėne Dugnikė – iš mažo ūkio, bet mamos pusbrolis Priekulėj buvo bankininkas. Jo jo, va, kokia visa mano giminė! – kvatojasi Irmgard. Aš nekeliu savęs dėl to. Kai tėvai apsiženyjo, su senoliais gavosi bendrai per 200 hektarų ūkis. Ūky reikalingos tarnaitės, pas mus tarnavo Anė ir Tadeušas, abu lenkai. Per karą mama ūkininkavo draugėj su tarnais. Anė eina malkų, mama tuojau už mažo krepšiuko – liepia man padėti, nes kodėl Anė viena turi nešti? Link vištų lesinti – Irmute, ir tu eik. Atkištais piršteliais nesėdėjom, nepaikino nieks. Lygiai taip ir senoliai, mamos tėvai – lenkė vaikus prie darbo.

Per karą seniūnas, pamenu, apėjo mūsų kiemą, apžvelgė ir pareiškė: „Helėne, su tarnais nevalgyk prie vieno stalo! Gal kad lenkai... O mano mamelė pasakė: „Tadas ir Anė čia sėdės, aš, Irma ir Trautė toliau, o varinis bliūdas – stovės per vidurį“. Giruliai, tiesa, laikėsi nurodymų: pas juos tarnai valgė atskirai, tik mano mamelė buvo užsispyrusi kaip ožka (vėl prapliumpa juoku). Klausyk, tas Girulių „atskirai“, tai tarnai – virtuvėj, Girulis Jurgis duris atlapoja iki galo, ir netoliese kitam kambary valgo. O buvo pasakyta visai atskirai uždaryti tarnus. Ne ne, dar ką sugalvos!

- Kiek jūsu buvo vaikų, Irmgard? Ar pamenate karo pradžią?

- Tai dviese buvom, daugiau tėvui nesigavo. Karo laiku pamenu, kad seniūnas atėjo per Vileikius, per kiemą, ir liepė krautis į vežimą daiktus, pasidaryti ant jo stogą ir išvažiuoti. Mama kaip mat nuvažiavo į Gaidelius pasiimti tėvuko. Anė važiavo kartu, o Tadeušas liko su gyvuliais. Tai va, visi pajudėjom per Stoniškius link Tilžės, Kionigsbergo, Pillau. Prie pat marių buvom. Turėjom vykti į Pillau, į laivą ir plaukti Vokietijon. O mano mamelė vaikšto vaikšto… „Jei gausiu mirti, tai geriau troboj, nei laive!“ Taip ir buvo. Kitą rytą ateina seniūnas; „Oi, Lėnute, gut, kad nevažiavot, juk apšaudė tą laivą ir jis nuskendo...“ Vakare tik – bar bar bar į langą, žiūrim – tėvas iš kariuomenės pabėgo.

Jau žinojo, kad karas tuoj baigsis, tai ko ten kariauti?

- Išlikimas per stebuklą

- Jis ir sako: tuoj bus blogai... Bombardavo jau visai čia pat. Tam vokiečių dvare, kur apsistojom, buvo didelis sklepas, tai tėvas nuėjo jo apžiūrėti, ir mes visi ten sulindom. Nepamiršiu to, kaip gyva: sklepe tėvas visiems liepė stoti prie sienos. Jei kris lubos, liksim gyvi. Kiek valandų ten slėpėmės, nesuprasi, o kai duris atidarėm – kareiviai rusai liepė išeiti, iš to dvaro pastato liko vien stulpai ir stogas, viskas išdraskyta, sprogimo duobė prie lango... Buvo mums žadėta, kad liktume gyvi. O troboj jau rusų kareiviai, mums nėra vietos. Aplink dvarą buvo apkasai, tai kai lėktuvai skrisdavo, visi puldavo laukan į juos, tuose apkasuose mes tupėdavom, miegodavom. Tai kas beliko daryti – važiuojam į Lietuvą. Galiuką pavažiavom, ateina kareivis, sako jūsų arklys geras, mainom, mes duosim jums klišą arklį. Tai iš dviejų arklių vienas buvo klišas. Po kiek laiko rusai tėvą pagriebė ir - į Kionigsbergą nelaisvėn.

Ką jis ten trejus metus dirbo, nežinia. Likom mes su Traute, mama ir senoliu. Dar kiek paėjus, atėmė ir vežimą, ir abu arklius, likom su tašikėm. Keliavom pėsčios, sesuo buvo šešerių, aš – devynerių, pagalvok tik - du mėnesius ėjom iki Tilžės. Trautę senolis jau ir ant pečių nešė. Ėjom, ėjom, gerai, kad pasitaikė rusų kareiviai nesužvėrėję – jie mums duonos padėdavo ant žemės, sriubą iš jos mama virdavo, vėliau arklį papjovė – „pjaukit tą arklį, jis jau visai klišas“, tai valgėm arklienos. Va, ir gyva sveika likau, tiek išvaikščiojusi. Kiek tam žmogui reikia...

Tilžėje mamelė nuėjo į turgų, ten lietuvių atvykdavo, ėmė klausinėti, iš kur atvykę. Mes dviem kalbom kalbėjom, jei prireikdavo, bet namie – „NUR DEUTSCH“.

- Namie nekalbėjot lietuviškai?

- Ne ne. Tai atsirado tokie žmonės iš Šėrių, link Šilutės, už sienos tuojau. Jie atvežė prekes su vežimu, o mama ir klausia: gal šeimą parvežtum iki Šėrių? Taip ir atvykom: mus paliko pas tuos žmones, o mama per laukus ėjo žiūrėti, kur Girulių namas. O jis visas užimtas lietuvių! Anie sako: tam mažam namuke kokie tai vokiečiai apsistojo. Mama – į tą namuką, o ten gi uošviai begyveną!

Giruliai - gudruoliai, nebėgo, kaip mano mamelė, kažin kur, anie užsuko ties Tilže, pralaukė ir greit į Tauragę parlėkė. Vieną arklį išmainė į karvę, tad turėjo vieną arklį ir pieno. Taip ir likom mes su seseria ten. Kai kurie lietuviai tada senolį mokė: eik, Jurgi, į savo trobą, atsiimk, nenusileisk! Et...

Kur dingo Anė ir kuriuo metu, nesuprantu... Ji turėjo tuo metu gimdyti, tai ko gero buvo išgabenta ligoninėn. Ji turėjo berną, toji Anė. Mūsų virtuvė buvo didelė, mama lenkams leisdavo ten daryti šokius. Štai Anės brolis, pavyzdžiui, gretinosi prie ūkininko dukros, anas buvo griežtas: paskirtą valandą sukomanduodavo „šokius baigti!“ ir liepdavo eiti namo, o pats eidavo pas savo ūkininką.

Vėliau jau mums parašė iš Vokietijos tėvo brolis, padarė dokumentus, ir senoliai išvažiavo Vokietijon. Gi žinai, per karą visko buvo, tie kareiviai ir prievartavo... Senolis liepė labai daboti mamą, vienu metu ateinam, žiūrim - mama guli paguldyta, šalia stovi trys kareiviai, mes su Traute kad ėmėm verkti... Kažkas išgirdo, ir tuos kareivius pabaidė, manau, jie tikrai būtų prievartavę. Kionigsberge už maistą, kurio iš virtuvės moterims duodavo parnešti šeimai, pasinaudodavo. Niekas nieko neduodavo už dyką. Mamai buvo astma, ji jauna mirė, 45-erių, tuomet man buvo 19, o seseriai 16. Senolis, mamos tėvas, norėjo mus išvežti Vokietijon, bet tėvas nesutiko, ir taip likom... Paleičiuose, Girininkuose, Šilininkuose vietiniai susirinkdavom vokiškos muzikos, vokiškų šokių, dainų, mums visko reikėjo vokiško.

- O kur jūsų gimtieji namai, kam teko?

- O va, liebe Tante, į juos lietuviai parėjo (kvatojasi). Ir į mamos tėviškę taip pat. Tėvas kartą panoro į Vileikius vykt, sako „Lėne, važiuojam, kad duotų rugius nusipjauti, pasidalinsim su jais, kad jau ten gyvena mūsų troboj, tegu!“ O tie jam ir sako: „Nu ir kas, kad tu sėjai, Giruli, dabar čia mano javai!” Mama rėkdama parėjo iki vežimo… Dar po langais indai buvo pakasti, irgi nedavė. „Nu ir kas, jei mes radom – tai mūsų!“

Nu jūs gyvenkit, nieko nesakom, bet kam visa kita taip užgrobt…

Lauke, kieme girdisi garsūs balsai ir kažkoks sujudimas.

Oi, mano kaimynka dabar kalbės - vėl pas tą prūsę kažkas atvažiavo!

- Ar nelabai draugiški? Juk pakankamai jauni, iš kur tas priešiškumas? Ar maža vietos po saule…

- Kartą meras iš Pagėgių atvažiavo: ant kiemo susirinkom, tai pradėjo vardinti, katrie kaimynai negeri… Sakau – aš irgi negera, liepė man į Vokietiją važiuot. Meras kad užsiplieskė… Matai, su kuo tenka gyventi? O vaikai jų nuostabūs. Teta Irma mane šaukia. Dabar, tiesa, jau nebevaro Vokietijon, praėjo noras (vėl nusikvatoja).

O aš savo pavardės nekeičiau, jei senolis norėjo, kad Girulių pavardė liktų, tai ir liko va (vėl išsklaido niūrius prisiminimus Irmgard“.

Visi mano vaikai Giruliukai.