Apie atsipeikėjimą. Kelkis, Lozoriau!

Žodis mano įrankis ir skalpelis.

Ar bent nujaučiate, kaip sergate, mielieji gentainiai? Jūs, apimti Stokholmo sindromo, jau pamilote savo prievartautoją ir netgi stovite už jį mūru… Tai matyti šiurpu.

Metastazės tiek išplito, kad gresia žūtimi, bet daugumai pripažinti diagnozę - baisiau už mirtį. Geriau apsimesti, kad esi sveikas. Aplink dūlėja, yra ir fragmentuojasi senosios Prūsijos raudonų plytų statiniai, bet matyti to nenorima. Ar žinote, kad gyvenate Eldorade, rojuje? Svajonių vietoje, kuri priglaudė jus, nepaisant to, kad visa buvo sulaistyta ašarom ir krauju, aimanos čia skambėjo vietoje sutartinių…

Rytprūsių aimanos niekaip nerezonuoja atvykusiųjų sielose ir nepažadina sąžinės, jie tegali abejingai stebėti nueinant nebūtin viską, kas iki jiems ateinant buvo sukurta. Didingos liuteronų bažnyčios su nuostabiom freskom ir vitražais, tvarkingi mokyklų pastatai ir užeigos, didingos traukinių stotys, namai, geležinkeliečių šeimoms statyti - visa tai suvokiama tarsi niekis. Kaip jums pasakyti, kad tai neįkainojama? Kad praradus, nugyvenus, neprižiūrint to lobio, atsistojate vienoj gretoj su barbarais? Ir nepasiteisinsite kalbomis, kad „bažnyčia yra kiekvieno mūsų širdyje“.

Pokaryje, kai jos buvo paverstos sandėliais, liuteronų surinkimai vyko namuose, nes tikintieji neturėjo maldos namų, jie paprasčiausiai buvo atimti. Gi dabar sugrįžo, tik šeimininkiškumo ir rūpesčio neliko, neliko supratimo, kad praradus kažką vertingo, sugrąžinti to bus nebeįmanoma. Nei Plaškių, nei Vyžių, nei Miško užeigos, nei Rittenso namo.

Kai kėliausi čia, pagrindinis pasirinkimo motyvas buvo tai, kad Šilutė - absoliutus mikro miestas. Lietuvos pusėje maži miesteliai yra bažnytkaimiai. Šiame krašte kiekvienas mažas miestelis yra miestelis. Ne bažnytkaimis, ne štetlas, o miestelis su pilnai funkcionuojančia infrastruktūra. Net kaimai čia turėjo šaligatvius.

Tarpukaryje, iki tampant  laikinaja sostine, Kaunas buvo be šaligatvių, jis buvo purvinas, mažas carinės Rusijos pakraščio gubernijos centras, kuriame vaikščiojo kiaulės, ir paplavas pildavo į gatvę, nes nebuvo kanalizacijos. Artdeko miestu jis tapo tarp 1920 ir 1940, per trumpus dvidešimtį metų Lietuvos valstybės nepriklausomybės.

Čia gi buvo absoliuti civilizacija, kraštas bent 700 metų priklausė Vokietijai, ir buvo tvarkomas europietiškai. Net Bismarko kolonija (Žalgiriai) buvo subrūkšniuota sklypeliais, iriguota, visa polderių sistema pamary veikė kaip laikrodis.

Na taip, buvo sovietmetis, bet problema gal ne sovietmety, o sovietinėse smegenyse, kurios užplūdo čia? Nes po 1990-ųjų viskas eina tik blogyn su mažomis išimtimis. Jaunoji Lietuva, kuri turėjo kilt ir kelt, pasirodė susukta rachito. Susisukę rachitikai apėjo šią žemę ir susargdino ją. Abejingi mankurtai, neatmenantys ir nenorintys žinoti praeities istorijos, plečiasi ir baigia apkėst visus pakampius čia…

Kaip parazitas amalas, įsiskverbęs į medį „šeimininką“ ir mintantis jo syvais, prisijungęs prie medžio kraujotakos ir gyvenantis jo gyvybės sąskaita. Medis jau miršta, ar matote, nejau jums jo negaila?

Nejau nenorite nukapoti to parazitinio padaro ir gaivinti šeimininko? Tereikia atsikratyti nemeilės vienas kitam, nustoti pyktis ir draskyti širdis, suvokti ir suprasti pagaliau, kad čia yra stebuklingas kraštas ir jums tenka laimė jame gyventi susitelkus. Ne vien gyventi, o ir ginti, saugoti tą išskirtinumą, nes tik čia jis tėra. Anoji Lietuva to neturi. Neturi tokių bažnyčių, tokių pašto pastatų ir stočių. Prūsų Lietuva yra liuteroniškos valstybės ir kultūros trupinėlis.

Taip, ji nebuvo katalikiška, taip, liuteronybė čia buvo dominuojanti, ir ką dabar daryti su tuo? Sunaikinti, neskirti pinigų „vokiškoms“ bažnyčioms, ar gal būti kilniems ir pripažinti šį faktą, kad nesvilintume akių iš gėdos, atvykus svečiams iš Vokietijos ir matantiems paveldo apleistumo košmarą? Juk atrodome kaip stepių laukiniai su tokiu požiūriu…

Šilutė nutraukusi ryšius su ja, užtat nuožmiai mezga draugystes su turkais, gruzinais. Prie ko tie turkai ir gruzinai, nepasakys niekas, gal svarbūs kaip kurortinės vietos, kur pateptieji gali nuvykti išgert kidzmarauli? O gal yra tikslas padaryti viską, kad bet koks priminimas apie buvusią Vokietijos teritoriją išgaruotų?

„Mano širdis priklauso tau“. Vėl prisiminiau užrašą ant meduolio iš knygos „Alibaba ir Vištų Fėja“.

Šilutė ir visas Prūsų Lietuvos kraštas buvo mano meilė iš pirmo žvilgsnio, vėlyva brandžios moters pilname jėgų žydėjime, meilė… Kodėl taip atsitiko, nežinau, bet kaip sena jaunamartė, tos meilės dėka išsiskleidžiau ir tapau čia laiminga. Mes giname savo mylimuosius, rūpinamės ir neleidžiame skaudinti. Kūnas tas išvagotas traukinių bėgiais, kaip kraujagyslėmis, jos užakusios, kraujotaka sutrikdyta, bet tai kas liko - saugokime, dėl Dievo meilės, nes tai mus maitina ir suteikia gyvasties. Unikalumo. Mes tokie vieninteliai Lietuvoje, kuri mus labai norėjo priglausti. Taip glaudė, kad beveik uždusino: niekas ten nežinojo apie prūsiškąją Lietuvą. Ir dabar mažai žino. Jei manote, kad kunkuliuodami savoj sriubytėj, kažkam rūpite - klystate. Jūs žinomi patys sau, ir pernykštis šimtmečio minėjimas nieko nepakeitė. Skylė tebežiojinti. Misija, kuri turėjo būti atliekama, nešant žinią anon pusėn - neįvykdyta. Tai sunkus ir alinantis darbas, turėjęs būt dirbamas nuo 1990-ųjų nuosekliai ir nuolat, bet kibirkštis plykstelėjo ir užgeso. Ramtadrylia maršas nuvilnijo renginiais, pinigai įsisavinti, galima miegoti toliau.

Užtai uoliai trinkelizuojama, asfaltuojama lupant senuosius grindinio akmenis, atlaikiusius šimtmečius, tik naujoji danga kai kur teatlaiko kelis mėnesius, paradoksalu, ar ne?

Valstybė nesaugo čia beveik nieko liuteroniško anei prūsiško. Galite pasitikrinti KPD registre, raudonų taškelių (tai saugomi valstybės objektai) vienas kitas, Viešvilės, Smalininkų pusėje beveik plyna. Mes esame išdegintos žemės ir vaiduokliškų pastatų kraštas, „neLietuva“. Labiausiai mane stebina kalbos apie tai, kad jokiu būdu nereikia traukti pastatų į KPD registrą, nes tada iškart ištiks bankrotas. Bet neįtrauktieji negali tikėtis ir paramos, konsultacijos ar pagalbos, ją reikia išlupti, taip. Reikia paprakaituoti. Toji išankstinė nuostata yra neveiksnumui pateisinti, tai nenoras stengtis ar bent kažką daryti.

Savivaldybės motyvas finansuoti katalikų bažnyčias, atsižvelgiant į tai, kad katalikų čia daugiau, yra ciniška. Liuteronai iš čia buvo išguiti, išnaikinti, išžudyti, pabėgo nuo represijų, iš kur jų turėjo būti daug? Tuščią vietą užpildė atvykę katalikai, todėl jų ir daugiau. Bet bažnyčių daugiau liuteroniškų, ir joms reikalinga pagalba, ar taip sunku tai suprasti? Galiausiai kai kur jose glaudžiasi dvi konfesijos. Senieji liuteronai baigia išmirti. Gal taip švelniuoju būdu norima perimti jas katalikų reikmėms, bet ką perimsite, ar griuvėsius? Nes trumparegiškai ir aklai nesuvokiate to ir jums visai ne gėda, kad negerbiate praeities.

Kokie būtų buvę šansai atgauti privatizuotas Laučių kapines, jei šios nebūtų saugomos valstybės, kaip manote? Kiek buvo sutaupyta vienos tokios neįtrauktos paveldan bažnyčios išdažymui, paklausiu vėl? Ji buvo išdažyta labai brangiai ir dar skolon, uždažant originalias detales, kurių nebeatstatysi, nes tai nebuvo dokumentuota. Galite sakyti, kad tai ne mano reikalas, o ar jūsų - irgi ne? Nuremontuoti ne paveldo objektą labai paprasta juk, ir atsiskaityti už „pridirbtus“ dalykus nereikia.

Dievas teisėjas. Jis pareikalaus kažkada ir už padarytą gera, ir už bloga.

Už visas klastas, kurios buvo sugalvotos, už niekšingus sandorius ir nuleistą galvą, už neveiklumą ir abejingumą. Už aklą atsidavimą piktadariui, karūnuojant jį šlovės vainiku irgi teks.

Nes čia naktį vis dar girdisi tylios kentėjusių aimanos, dundant traukiniams… Mes jiems skolingi jų sukurto grožio išsaugojimą.

Skolas reikia grąžinti.