Reformacijos keliais „užsienio“ Lietuvoje

Kelionė prasidėjo nuo Biržų pilies, bastiono tipo tvirtovės, geriausiai išsilaikiusios šiaurės rytų Europoje ir vienintelės tokios Lietuvoje.

Pilis pradėta statyti apie 1586 m. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva, apjuosta gynybiniais grioviais su vandeniu, bet mūšiai ir karai ėjo lygia greta su Radvilų mūšiais už reformaciją bei pastangomis ją įtvirtinti Lietuvoje. Būdami turtingiausia šeima, turėjo išskirtines galimybes tai daryti, kurdami tarsi valstybę valstybėje.

Reformacija Radviloms asociavosi su šviesa, mokslu, jie patys to siekė, auklėdami ir mokslindami savo vaikus, kurie mokėjo po kelias kalbas, o ir aplink save troško tai matyti. Tad reformacija sietina būtent su Radvilomis, o mums buvo įdomu išgirsti, kad Liudvika Karolina Radvilaitė turi sąsajų su Rytprūsiais. Boguslavo Radvilos, Lietuvos didžiojo žirgininko, kunigaikščio-mecenato dukra, gimusi Kionigsberge, trylikos metų būdama, išleido ir nemokamai platino lietuvišką katekizmą ir elementorių vaikams. Jos biografija ir asmenybė verta patyrinėjimo, nes Liudvika Karolina sietina su mūsų regionu.

Kad jau nuvykome į smegduobių sostinę, aplankėme ir Kirkilų karstinius ežeriukus, palei kurių krantus augantys medžiai džiūsta nuo juose esančių purpurinių sieros bakterijų. Pageidaujantys galėjo užsiropšti ant pusmėnulio formos apžvalgos bokšto.

Toliau kelionę tęsėme link Dubingių. Finišo tiesiojoje kelias ūžčiojo tarsi lėktuve, oro duobes patyrus, kalneliai ir staigūs posūkiai buvo skirti ekstremalių pojūčių mylėtojams, dievaži… Ryte, pabudę ir papusryčiavę gamtos apsupty, o kai kurie ir išsimaudę Asvejos ežere, kuris yra ilgiausias Lietuvos ežeras (22 km ilgio), įpuolėme į Dubingius. Mielas mažas miestukas, šiemet tapęs mažąja Lietuvos kultūros sostine, nustebino estetika: negana to, kad supanti gamta tarsi Šveicarijoje, dubingiškiai šmaikštauja turintys gražiausią „Aibės“ parduotuvę Lietuvoje.

Ir tikrai, eksterjeras puikus! Antrame aukšte čia įsikūrusi antikvarinių daiktų parduotuvė „Trys trimitai“, kurioje galima pamatyti ir įsigyti garsios juvelyrės Kristinos Dulevičiūtės papuošalų. Tai ji sukūrė muziejinio lygio papuošalų ciklą su perlais, skirtą Barborai Radvilaitei. Jei ne pirkti, tai bent pamatyti - verta!

Asvejos slėnis išsiskiria aukštais, stačiais šlaitais, o aplink juos tarp kalvų išsibarstę per 30 ežerų ežerėlių, kuriuos supa pušynai, ąžuolynai, jungiami upelių ir pelkių. Dubingių herbe vaizduojama Dubingių karčema ir žalčiai, apie kuriuos pilies griuvėsių prižiūrėtoja papasakojo įdomių dalykų: pasirodo, jų čia gausu, ir nuo rugsėjo pabaigos iki balandžio šie atšliaužia būriais į senąją piliavietę žiemoti. Juokaudama moteris prasitarė, kad nesant lankytojų, jie atšliaužia tiesiog pro duris - įėjimą, kaip į namus.

Dubingius išgarsino toji pati Radvilų giminė, turėjusi čia prabangius rūmus ir bažnyčią, kurioje Radvilos palaidoti. Rūmuose, kuriuos ketinama atstatyti, gyveno Barbora Radvilaitė, po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu čia besislėpusi. Tiesa, bažnyčios tėra likę tik pamatai, bet didžiulė antkapinė plokštė byloja, kad čia ilsisi didingiausiųjų Lietuvos kunigaikščių palaikai, kurie buvo iškilmingai palaidoti.

Toliau keliavome link Kėdainių, dar vienos Radvilų citadelės, aplankydami reformatų bažnyčią, taip pat liuteronų bažnyčią, kurios kunigas labai nudžiugo, kai drauge su juo sugiedojome dvi giesmes. Sakė, seniai taip bebuvę, nes liuteronų bendruomenė čia labai negausi, būna, kad kai kada pamaldos laikomos esant vienam ar penkiems parapijiečiams, o jis pats tarnauja keliose tokiose pat negausiose parapijose… Jauni išvyksta, ir sužibusi viltis, kad situacija pagerės, gęsta. Bažnyčiai reikalinga paveldo parama, nes sovietmečiu čia buvo laikomos apdirbtos druska odos, ir toji druska įsigėrė į sienas. Ant sienų - 17 amžiaus freskos, kurios buvo stipriai apgadintos būtent dėl šios priežasties. Greitoji pagalba iš KPD buvo suteikta, bet dar laukia ilgas kelias link išgijimo…

Kėdainių senamiestis - puikus, sužinojome, kad čia gyveno škotai, vokiečiai, žydai, susiskirstę kvartalėliais, pasigrožėjome nuostabiu Algirdo Boso paminklu Jonušui Radvilai, privalgėme Kėdainių blynų. Gaila, kad nepavyko paragauti firminių Kėdainių ledų su agurkais, bet gal kitą sykį.

Kelionė buvo netrumpa, o finiše mus ištiko nuotykis - sugedo autobusas, tad turėjome laukti naujo, bet galiausiai dvi ekskursantės iš Šilutės, pilnos įspūdžių, laimingai pasiekė namus. Vivat Radvilos!