Apie briedį ties strypu ir savasties paieškas mūsų istorinėje atmintyje bei kultūroje

Daugumai kelia nepasitenkinimą tai, kad čia beveik 700 metų gyvenimui stiprią įtaką darė Vokietija, istorija atkakliai skaičiuojama nuo 1923-ųjų, stengiamasi užsimerkti prieš faktą, kad vietiniai buvo dvikalbiai, akcentuojant ir ryškinant tik lietuviškumo segmentą.

Sveikti imama tik tuomet, kai įvardijama ligos diagnozė, deja, to daryti vengiama.

Vos prabilus apie vietinius šio krašto gyventojus, imama „ieškoti sliekų“, neva siekiama tautų supriešinimo, kažkokios mitinės kovos su lietuviais. Betrūksta kaltinimų revanšizmu ar separatizmu, badytis pirštais, viens kitą kaltinant vokietinimu, galiausiai spjaudyti į akis ir drabstytis „vokietinimo“ korta. Toji korta visada paeina, tiesa? Gera juk pažeminti vokiečių kilmės vietinius, mestelti nekaltą epitetą „vokytka“ ir maloningai pažvelgti iš viršaus, nors pats atkeliavai iš anos pusės su terba. 

Ar nėra atvirkščiai? Gal didlietuviais save laikantys ir besikildinantys iš Lietuvos vietinių atžvilgiu elgiasi kaip kolonizatoriai, stengdamiesi ištrinti prūsiškosios, liuteroniškosios kultūros pėdsakus ir įtvirtinti protogenčių naratyvą. Istorija byloja ką kita, ir tik aklas gali to nematyti. Lenkai pagarbesni ir pragmatiškesni teritorijose, kurios jiems teko iš Vokietijos. Čia gi nevertinama net galimybė pritraukti daugiau vokiečių turistų, kurių srautai smarkiai nuseko, lyginant su 1990-aisiais. Nes pabėgę iš čia Vokietijoje baigia išmirti, o jų vaikai ir anūkai čia nebeatvyksta, nes nedarėme nieko, kad tas noras jiems augtų. Kokius sentimentalius jausmus gali kelti Vyžių bažnyčia be grindų, pelėsiais apėjusios Pfeifferio freskos ar iškritęs gabalas sienos bei nutrupėję ir grasinantys nukristi ant galvos balkonai? Būtent šis, vokiškumo elementas, mums pasitarnautų ekonominei naudai gauti, bet orientuojamasi ne ten. Akys kreipiamos Gruzijos ir Ispanijos link, tik ne linkui Vokietijos.

Valdas Rakutis išskyrė dvi lietuviško nevisavertiškumo kompleksų rūšis. Pirmoji – tai Jogailos kompleksas, kai lietuviai ir lenkai skirtingai vertina Jogailą ir jo palikuonis. Lenkijos karaliai, Jogailos palikuonys, lenkams yra lenkai, nors pagal kilmę jie lietuviai, bet patys lietuviai juos vengia tokiais laikyti. Lenkai linkę istorines asmenybes laikyti lenkais, jei jie yra bent truputį lenkai: prisiminkime Šopeną ar Adomą Mickevičių. Lietuviai elgiasi priešingai: jei istorinė asmenybė turi nors lašą nelietuviškos kilmės, arba nekalbėjo lietuvių kalba – toks žmogus mums jau nebe savas.

Antrasis kompleksas – tai medinio kryželio sindromas. Tradiciškai žmogus prižiūri kapą tol, kol ant jo pastatytas medinis kryželis nuvirsta, kokius 30-40 metų.

Lietuvių požiūris į savo istoriją lygiai toks pat. Prisimename tik tai, kas įvyko palyginti neseniai. Tokią istoriją, kurią papasakoti dar gali likę gyvi žmonės. O kai jie miršta, kai nugriūna medinis kryželis, mes užmirštame. Mes neturime nacionalinio pasakojimo, kuris siektų giliau nei XX amžius. Mes mąstome apie laisvės kovų istoriją kaip tokią, kuri prasideda tik 1918-aisiais, tačiau jau dabar girdime balsų, kuriems tie 1918-ieji per gili istorija.

O protogenčių atstovai su bulvių maišais vietoj austos vilnos, susijuosę virve, mums mieli. Nes su ietimis. Pas mus net briedžiui herbe įspraudė ietį. Herbo istorija irgi stulbinanti. Iki atsikeldama čia, jos nežinojau, todėl likau išsižiojusi, „atvipusiu žandikauliu“, kaip yra sakoma vaizdingumo dėlei. Stebinanti tuo pačiu „medinio kryželio“ sindromu. Rinkimai tiek ilgai tęsėsi ir sukėlė tiek diskusijų, kad tai tapo panašu į naujo valstybingumo paskelbimą, bet galiausiai, prigadinus eskizams šūsnis popieriaus, apsistota ties karikatūriškų proporcijų briedžio, stovinčio piestu (nes heraldiniams žvėrims tai leidžiama). Netruko internetinėj erdvėj rastis pašaipų, jog ans panašus į striptizo šokėją ties strypu, bet kai kam tai gražu. Turėdami Rytprūsių herbą ir patys buvę tų Rytprūsių teritorija, verčiau išradinėjam dviratį. Juk yra paprastas, lakoniškas ir suprantamas senasis herbas - briedžio ragas. Jį rasite visur su užrašu „Ostpreussen“. Bet gi ne. Mums reikia vykruntasų, laiko gaišimo, diskusijų, pereinančių į rietenas, nekompetetingų vertintojų ir finale - eilinės nesąmonės, sukeliančios homeriško juoko priepuolius. Tada jau gerai.

Mūsų valstybė negali sau leisti tokio seklaus požiūrio į savo istoriją. Ypač šiais laikais, kai yra iškilusi didžiulė grėsmė tautai netekti savo šaknų. Senojo lietuviško kaimo, kuris maitino tas šaknis, nebėra, o jauni lietuviai atsiduria plačioje globalioje erdvėje, kurioje be tvirto ir gilaus nacionalinio pasakojimo jie gali ištirpti. Kiek vietinių, baigę studijas, sugrįžta čia, augina vaikus, pasilieka prie ūkio galiausiai? Jei neįsitaisysi biudžetinėj įstaigoj - tavo studijos kokioj muzikos akademijoj netenka prasmės, karjeros galimybės savivaldybėje, garsioje sistemine korupcija, ribotos. Sentimentai baigiasi, nes gyvenimas plėtojasi kuriant šeimą, ją išlaikant ir maitinant, vėliau gaunant kokybišką mokymą.

Tada geriau likti didmiestyje, nei grįžti čia. Taip žingsnis po žingsnio susta ir nyksta viskas: liuteronų bendruomenės mąžta, jauno kraujo nėra, paslaugos dingsta, pašto nebereikia, banko skyrių nelieka ir palengva grįžtame balanos gadynėn. O nieks tos balanos nenori…

Pasaulį valdo ne pinigai, kaip daug kas mano, bet Dievas ir idėjos, o jei idėjos veda klystkeliais, tuomet gali būti, kad ir Dievas mums nepadės.

Pagalvojau staiga: ar tas Dievas dar egzistuoja, gyvuoja tarpe mūsų, kaip yra meldžiamasi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau…“?

Stebint visuomenės pokyčius ir tradicinių vertybių devalvaciją, imu stipriai abejoti…