Subūrė knygos sutiktuvės

Knyga maloni, glundanti prie rankų, kiek maginiu pavadinimu, subtiliai iliustruota architekto Egidijaus Vidrinsko piešiniais. Jų kalbančios linijos ir teksto žodžiai darniai papildo vieni kitus ir gundo skaitytoją pamatyti poetinį menininkų kuriamą pasaulį.  O jis įvadinio knygos straipsnio autorės Vidos Tarozienės žodžiais nusakomas kaip be galo jaukus ir savitas pasaulis, „prarandantis ribą tarp čia ir dabar ir tų, kurie išėję anapus: tėvo,  motinos, brangaus žmogaus. Ji nupiešia itin šiltus senelio ir močiutės portretus. Jauti, kokie svarbūs autorei namai, šeimos  žmonių ryšiai, nesutraukomi  nei laiko, nei mirties, kaip jie tampa atrama jos pačios būčiai. Žmogui, kuris nepaprastai atviras ir jautrus gamtos grožiui, ar tai būtų  rugiapjūtė su šauniais kirtėjais (beje, pirmoji autorės knyga net pavadinta „Kai rasoja rugiai“), ar kai ‚rekvijiem groja lapkritys“. Aplinkos pajautimas toks užaštrintas, jog jaučiasi menkiausias aplinkos krustelėjimas: „Pasklinda vos vos juntama, / Gal tik suvokiama, / Juslių jautriausių krašteliu / Pavargusių, per žiemą šalusių,/ Senųjų obelų kvapsnis salsva.“ Jau nuo pirmo eilėraščio pastebime kiek neįprastą autorės minčių raišką prigimtine kalba, žodynu, sakinių konstrukcija, intonacija. Deja, tai ne svarbiausias raktas į eilėraščio žmogaus pasaulį, į stebuklingą erdvę, kuri lyg ir čia – regima, tikroviška, bet kažkokiu būdu perkeista, transformuota į dvasios, sielos viziją. Savaime aišku, kad nė vienas nesame apibrėžti savo gyvenimo nuo gimimo iki paskutinio išėjimo vaidmens. Savyje, pasąmonėje, jautriausiuose pojūčiuose nešamės didžiulę žmonių kolektyvinę patirtį. Kasdieninėje būtyje retai apie tai susimąstome, bet skaitydami poeziją, klausydamiesi muzikos ar kitu kokiu atveju nustembame išgyvendami nepatirtą, bet pažįstamą jausmą, mintį, faktą. Ir supranti, kad Aldonos Sapronaitienės eilėraščiuose  tas begalinis žmogaus patirties turtas atėjęs į jos būtį persikeičia į asmeninį išgyvenimą ir stebina bei džiugina skaitytoją.

Kiek plačiau apibūdinti naująją knygą gundo skeptiškas kai kurių visuomenės narių požiūris į vietos literatų kūrybą ir jos vertinimą. Bet,  būkit malonūs, parašykit naują knygą ir mes ateisime į jos pristatymą mūsų F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, kurioje tokios šventės palieka malonų ir įsimintiną įspūdį, o kaipgi kitaip, jei bibliotekininkai padeda tas šventes padaryti ypatingas.  O mus tą vakarą iš tiesų džiugino Šilutės meno mokyklos mokytojų Rimanto Stankevičiaus ir Giedrės Augaitytės muzikavimas, Tatjanos Petravičienės fortepijoninės improvizacijos. Akį džiugino Tatjanos nuotraukos ir autorės skaitomi haiku, bandant atskleisti, kaip vyksta vaizdo ir žodžio meninė jungtis. Jautriai buvo skaitomi pasirinkti tekstai iš knygos „Septynios upės“, pasidalinama nuomonėmis apie juos. Aišku, pasidžiaugimai, gėlės ir išskirtinė dovana autorei – Gabijos, Godos ir Kristinos, Šilutės pirmosios gimnazijos jaunųjų literačių bei  mūsų sambūrio bičiulių, sukurti tekstai.