Liudvikas Fetingis. Liuteronybės tradicijų saugotojas ir padorumo obeliskas

Liudviko Fetingio darbų skrynios dangtis, neužsidarantis nuo gausos. Jo buvo pilna visur, kur reikėjo aktyvaus ir energingo veikimo: kuriant bažnytinius orkestrus ir chorus, mokant muzikavimo vaikus ir jaunuolius, prikeliant liuteronų bažnyčias ir jomis rūpinantis, gausinant ir telkiant liuteronų bendruomenes, savo charizmos dėka traukiant lyg magnetui žmones. Artyn savęs. Artyn bažnyčios ir tikėjimo.

Klasikinis liuteronų kunigas - taip apibūdinčiau Liudviką Fetingį. Jis pats jau yra gyvasis krašto paveldo objektas, tradicijos atstovas be modernybės priemaišų ir beviltiškoje Plaškių istorijoje tebestovintis senosios bažnyčios gynyboje, jos priešakinėse linijose.

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį atkakliai laikysiantis Plaškių kapinių šventėje pamaldas, parapijoje, kurioje beliko viena parapijietė - Irmgard Girulis.

- Tuo metu tylėjau ir nieko nesakiau… Nuo 1995 iki 2005 buvau konsistorijoje, tuomet ir vyko diskusijos dėl Plaškių bažnyčios likimo. Tada ji buvo bažnyčios konsistorijos įskaitoje. Ir ką su ja daryti, niekas nežinojo. Tuomet ja rūpinosi parapijos pirmininkas Dravininkas, gyvenęs Rukuose. O kunigai nenori eiti ten, kur tėra viena parapijietė, nes neįmanoma sukurti parapijos. Prie visų dalykų reikia dirbti: nors ir neturi lėšų, ir ne viskas gaunasi. Jeigu dirbi, jei ką nors pradedi – vis tiek randi būdų, kaip viską pajudinti iš mirties taško. Štai Dovilų bažnyčią pradėjau atstatyti, kuomet ji buvo tragiškai atrodančiu, be langų sandėliu, mums ją atidavė beviltiškos būklės. Tiesą sakant, aš „įkliuvau“ ton bažnyčion. 1992 metais atvyko iš Vokietijos moteris, kuri paprašė ją nuvežti į Dovilų bažnyčią. Nuvežiau svečius, ir pamatė jie tą liūdesingo vaizdo bažnyčią. Juk tuomet čia gausiai vykdavo iš Vokietijos buvę vietiniai, čia gyvenę, buvę parapijiečiais... Gavau raktus, įėjom vidun – langai atviri, balandžių pilna, pilna dulkių nuo grūdų, balandžių priteršta... Visiška mėšlidė. Pirmininkas ir sako: ko jūs nelaikot pamaldų? Aš ir galvoju – taip pasakyti, matydamas vaizdą toje bažnyčioje, tegali kvaištelėjęs žmogus. Bet kažkas truktelėjo mane už liežuvio, sakau – gerai. Parašyk ir pakabink skelbimą ant durų, kad už dviejų savaičių laikysiu pamaldas. Jei jau taip norite. Ne bažnyčioj, bet salėje.

Nuvažiuoju – o ten apie 150 žmonių susirinko, visi stati, atsisėsti nėra kur, visur pilna žmonių, ant laiptų, prie durų... Atlaikiau pamaldas, kurios buvo ir graudžios, ir viltingos. Atėjo liuteronai, bet nemažai buvo ir katalikų. Taigi, nieko kito man nebeliko, kaip skelbti ir kitas pamaldas.

Tuoj pat suorganizavau talką, pirmiausia išvalyti bažnyčią. Atėjo žmonės, išvežėm šiukšles, išvalėm, ir prasidėjo rimti darbai. Atvažiavo svečiai iš Vokietijos – o pinigų tai nėr, parapiją įkūrėm, bet kas iš to – nei suolų, nei altoriaus. Stogas šiferio, senas, sutrūkinėjęs, lietus lijo vidun... Atvyko Obermanas, doviliškis (jo ten dar namas stovi), iš kišenės ištraukė šimtą markių. Jam ir sakau: ar jūs galvojate su tuo šimtu markių bažnyčią atstatyti? Tam reikia turėti apie penkis šimtus tūkstančių. Reikėjo pastolių užlipti sienas apvalyti, ir viduje, ir iš lauko pusės.

Tų šimto markių dėka tiesiog viskas prasidėjo, jos buvo postūmis eiti pirmyn. Per dvejus metus Dovilų bažnyčia buvo atšventinta. Blizganti. Bet važiavau ubagauti į Vokietiją, visur... Turėjau nemažai pažįstamų, buvau kviečiamas į seminarus, kai kurios įstaigos, šalpos organizacijos teikė lėšas bažnyčių atstatymui, bet gauti tas lėšas – „kryžiaus keliai“, prirašant krūvas dokumentų. Tik toks „nesąmoningas“, kaip aš, tai tegalėjo padaryti... Taip atkūriau tris bažnyčias; Nidą, Juodkrantę (kuri dabar beveik užsidarė, tiksliau – atiduota katalikams) ir Dovilų.

Kalbant apie Plaškius, noriu pasakyti tą patį: jeigu jie būtų dirbę, ir tuo laiku, kai dengė stogą, nebūtų užtempę to tento, o uždengę skarda (altoriaus dalyje juk uždengė), tai nieko nebūtų atsitikę, jei metus ar pusmetį ir lytų. Gavai pinigų – ir eini priekin mažais žingsniais, kuomet dar nebuvo tokia baisi infliacija. Tada nebuvo viskas taip brangu; miško medžiagą galėjo nupirkti, susiorganizuoti, blogiausiu atveju - paimti paskolą ar gauti iš kur kitur paramą. Juk siūlė kažkoks ūkininkas didelę paramą, negaliu pasakyti, kokiomis sąlygomis, bet jie atsisakė. O dabar nežinau, ar tos atstatymo bendrijos nariai nejaučia sąžinės graužimo...

Ne, jie nejaučia, nes mums su Hilda atvykus ten, buvome aprėktos. Ir išversta tvora jiems atrodė nieko tokio, ir lupamų plytų ties pamatais faktas taip pat neigiamas – dėl to jie kaltės nejaučia.  Akiplėšiškai teigiama, kad viskas vyksta ir darbai daromi.

- Nuo  1992 iki 2005 metų dar buvo galima bažnyčias atremontuoti ne taip ir sunkiai... Tereikėjo žmogaus, kuris tuo darbu užsiimtų. Bet tokių žmonių labai mažai – kurie dirbtų iš pasiaukojimo, iš pasišventimo. Tokių dabar beveik nėra, visi žiūri, kad galėtų uždirbti, kad iš to galėtų turėti naudos. Ir tai pagrindinis dalykas, dėl ko šita Plaškių atstatymo bendrija yra neveikli. Kas iš to, kad jie prieš porą metų, kai pats buvau ligoninėje, sakė turintys šešis tūkstančius eurų. Jau tada prasidėjo visi pabrangimai. Tada sakiau – pirkit už tuos šešis tūkstančius statybinių medžiagų: miško, sijas ar dar ką nors, yra lentpjūvių, išsimatuokit užlipę, kokios reik gegnės, vežkite į lentpjūvę medžius, išsipjaukite ir sukraukite bažnyčioje. Nes kyla klausimas: kam tuomet toks pirmininkas reikalingas? Tuomet šaukite susirinkimą, ir praneškite, kad firma bankrutuoja. Visi žinos, kad jos nėra. Ir kas nori, lai tą bažnyčią nugriauna. Bet jie gi atsakingi konsistorijai. O konsistorija kol kas irgi nesirūpina...

Nebešnekam daugiau apie Plaškius, nebenoriu... Kad ir kokia suma bebūtų sukaupta, iš jos jokios naudos, jei laikai ją įsikišęs stalčiuje. 

Mums susidarė įspūdis, kad ten beveik niekada niekas neatvyksta, tik šunys loja ir pirmyn-atgal per kapus išmaltu vieškeliu žemės ūkio mašinos važinėja. Tik sužinoję, kad atvyko žurnalistė, susimylėjo parodyti savo šviesų veidą atvykdami...

- Bergneris ūkininkas, pavasarį ir rudenį jo nėra, tad kyla klausimas: kodėl apsiėmė dirbti tokį darbą? Gedminas jos irgi neatstatys, nes jis tik šneka. Čia ne šnekėti reikia, o dirbti...