Apie Vyžius ir tarpusavio santykius iš Broniaus Mulskio lūpų

Tamsus rudens rytas, prieblanda, kruvino dangaus gaisai, kurių fone išniro ji... Mistiškas paveikslas, sukrėtęs mano vaizduotę. Grįždama pasiruošiau pro autobuso langą vėl jį pamatyti pakartotinai, kad įsitikinčiau, jog tai realus statinys, o ne miražas.

Kitas susitikimas buvo pakeliui į Vyžių kapinaites, ten man buvo pažadėti sukrečiantys vaizdai, kurių nepamiršiu. Tiesa, pamenu juos iki šiol… Klampojau per suartą lauką į kalnelį su nuniokotais senaisiais liuteronų kapais tam, kad išvysčiau paviršiuje besimėtančius žmonių kaulus.

Grįždami užsukome prie Vyžių bažnyčios, tik tuomet mus pasitiko vyras, perspėjęs, kad ten užeiti draudžiama. Kodėl draudžiama, tada nesupratau. Tik patekti ten knietėjo dar labiau, juk išorėje toks grožis!

Proga pasitaikė, kai su bičiule vykome pro šalį iš Rukų ir išvydome praviras duris. Ten buvo dalinama labdara, bet mums rūpėjo kitkas. Vaizdai viduje nuliūdino: keliais aukštais suversti suolai, dėžės su skudurais, apleistumas, šaltis ir energingos labdaros dalintojos, kurių vietos vaizdas netrikdė, o ir kodėl turėtų?

Po kiek laiko šiuo įspūdžiu pasidalinau su Broniumi Mulskiu, didžiuliu entuziastu, siekiančiu prikelti „paukščių tėvo“ Mikėlio Posingies vardą bei jį įamžinti ateinančioms kartoms. Jis ir papasakojo Vyžių bažnyčios sugrąžinimo tikintiesiems istoriją bei apie jos iniciatorę Renatą Pocienę.

Susitinkame Pagrynuose, Broniaus ir Virginijos sodyboje, pilnoje auksarankio vyro darbų: drožinėtų detalių ties vartais, vėtrungės - jų šeimos ženklo ir nuostabaus gėlyno, puoselėjamo Virginijos. Terasoje, gurkšnodami kavutę, pradedame pokalbį apie Vyžius.

- Negalėjau patikėti, kad joje nevyksta pamaldos, kad ji taip apleista, - suglumęs pasakojo Bronius. - Juk buvo pašventinta, sutvarkyta, buvo didis įvykis tuomet, 1993-aisiais… Renata tiek stengėsi dėl jos, amžiną atilsį jai… Tai jos įkalbėtas Zigmantas Dokšas, Juknaičių ūkio direktorius, rūpinosi, kad bažnyčia, sovietmety paversta grūdų sandėliu, būtų sutvarkyta: uždėtas čerpių stogas, atstatytas bokštas…

Pati esu radusi straipsnį, kur dalijamasi bažnyčios ateities vizija – joje padaryti kelis kambarius priklausomiems žmonėms bei jų artimiesiems, neva tai būtų postūmis sunkiam etape apsispręsti gydytis toliau… Likusi bažnyčios erdvė būtų skirta konferencijoms, kultūriniams renginiams, čia vyktų ir pamaldos. Sutinku, kad tai reikalinga, bet dabartinis vaizdas viduje liūdina, o kita vertus - jei jau buvo pašventinta, gal pirmiausiai ją reiktų naudoti pagal pirminę paskirtį - laikyti ten pamaldas ir taip bandyti gydyti priklausomus narkomanus ir alkoholikus, jų sielas, maldos pagalba? Nes kažkaip keista matyti visiškai apleistą ir uždarytą bažnyčią greta išpuoselėtų priklausomybių namų… Juk pradėta gaivinti vietą būtent nuo bažnyčios, Dievo namų, o dabar ji tapo antraeile našlaite.

Renata Pocienė buvo Vyžių bažnyčios atstatymo komiteto pirmininkė, bokštą jos pastangų ir įkalbinėjimų dėka Dokšas atstatė ar ne 1988 metais, Renata buvo ohoho! Ir jis to ėmėsi. O kai vokiečiai čia ėmė važiuoti, Renatos prašydavo: „Renata, pasakyk, kad tai mes tą bažnyčią atstatėm!“ Didžiavosi tuo. Jonas Kalvanas dalyvavo Vyžių atšventinime, Roga, Moras, daug kunigų gi dalyvavo.

Į pokalbį įsijungė Virginija:

- Renata vesdavosi į Vyžius vokiečius kaip gidė, o aš sekiau iš paskos ir filmavau. Viskas vyko nepaprastai greitai. Renatai pasakojant, aš labai daug sužinojau apie šį kraštą. Atvykdavo srautais, tai į Juknaičius, Vyžius, tai, pvz., 1994 metais plūstelėjo gyvenusieji Žemaičių Naumiestyje, visas autobusas, kiti vykdavo Kaliningrado pusėn... Dar pamenu, kaip visi sėdėjo ant pievutės ties Vyžių bažnyčia, surengė pikniką. Klebonijoje nebuvo nieko, ji buvo apleista, o bažnyčią jau tvarkė, balkonus, langus... Renata tuomet ir sako: grindis išlupom, nes supuvusios, suolai nebuvo išlikę. Kieno dabar tie Vyžiuose suversti suolai – neaišku, aišku tik, kad ji niekam nerūpi. Atėjūnų mąstymas: jei kas griūna, nepajudinsiu nė piršto, jei ne mano asmeniška. Ką ten... Žinau vieną ponią, kuri vokiškame name gyveno visą gyvenimą, kurios tėvai ten gyveno, bet lauko laiptų pacementuoti, kur riogso duobė – iki šiol net neketina, nesugeba ir nenori. Lips per duobę, bet necementuos! Daugumos atvykėlių toks mąstymas. Priekulės prabangiausiame viešbutyje gyveno vieni stribai ir latrai. Juk Priekulėje buvo viešbučiai su voniomis, klozetais... Viskas ten buvo išdraskyta.

Bronius pralinksmėjo:

- Taigi, žemaitis neis š..ti trobon, viską reik mesti lauk! Taip visus klozetus išmetė, ir lauke pasistatė būdelę. Čia ne anekdotas, taip buvo. Vokietis š...s troboj, gi žemaitis – nė už ką! Vonias statydavo tvartuose, va, Virginija gali pasakyti, kaip stebėjosi, išvydusi tvarte vonią su įmantriomis kojelėmis. Toji vonia tarnavo gyvuliams kaip talpa. Gal girdyti vandeniu, gal skerdieną joje laikydavo. Praktiško panaudojimo turi būt daiktas. Nėra ko voliotis voniose, marš į upę maudytis.

Kvatojomės jau visi drauge.

- Dažnas sakydavo, kad lietuviai pykdavosi su „vokiečiais“, bet galiu pasakyti, kad Vilkyčiuose lietuviai, žemaičiai su vietiniais buvome geruose santykiuose. Vokiečiai buvo labai darbštūs, mano mama tarnavo pas tuos vadinamus „būrus“, pas ūkininkus, žinojo daug vokiškų žodžių. Kai pradėjo čia važinėti vokiečiai, Renatai Pocienei ir sakau: kiek jie vartoja daug lietuviškų žodžių – kleidė, štrumpfai, trepiai, staldžiai - šmaikštavo Bronius. - Mano mamai tie žodžiai įaugo, tiek tarnavus pas vokiečius ūkininkus. Buvo perimtas visas žodynas. Mama puikiai suprato vokiškai. O jos giminė ties Pėžaičių siena irgi susikalbėdavo, nes gi pasieny ėjo visa kontrabanda, ir gyvenančiųjų tai buvo „darbinė“ kalba. Po 1956 metų visi vietiniai masiškai išvažiavo, bet likusieji puikiai sutarė. Mūsų klasėje buvo pusė šišioniškių, „vokietukų“, tai išvažiuojant jiems, visi verkėme apsikabinę... Vilkyčiuose mes gyvenome viename name su Purvinais, tai pagalvok, kokie tai buvo žmonės... Senasis Purvinas trakėnų žirgus augino tvarte ir pardavinėjo kariuomenei, gaudavo premijas už tuos žirgus, per metus parduodavo po šešis kumeliukus kavalerijai, Tilžėje iki karo. Sūnus Johanas inicijavo Agluonėnų mokyklos statybą, dirbo mokytoju Vanaguose ir Doviluose, vargonais grojo, anūkė dirbo Vokietijoje televizijos laidų vedėja. Ši šeima ypatinga. Internete radau informaciją – man akys išsiplėtė, tiek metų gyvenome, o nieko apie tai nežinojome... Dar buvo likę jų senieji baldai. Purvinai buvo hugenotai, beje. Buvo toks baldas pas mus, mažesniame kambaryje, tarsi altorius: nišos, dvejos durelės, kitas kambarys - didelis, jame tikriausiai vyko pamaldos. Akivaizdu, kad tas baldas atliko religinę paskirtį, nebuvo šiaip sau bufetukas... Vilkyčiuose, kur gyvenau, juk rinkdavo surinkimus; suolus keldavo link lubų, ant žemės paklodavo šiaudų ir nakvodavo, nes į surinkimus suplūsdavo nemažai žmonių, kiekvieną savaitę apie 20. Pas šišioniškius Kopust tie surinkimai vyko iki 1956 metų. Toks Kristupas Kopust sakydavo: nu palaukit, žemaičiai jūs, aš dar sugrįšiu! O dvi Kopustikės liko... Tokios geros senutės. Tėvas joms padėdavo bulves apvagoti, ir aš joms padėdavau. Tai tėvui duodavo rublį, o man – du, ir dar kviesdavo: „Ateik, Broniukai, pyrago“. Tie jų pyragai buvo – pasaka. Mums mama kepdavo vokiškus pyragus, bet jau jų tai buvo super! Ir įpylė man stiprios tikros kavos. Mes juk gerdavom miežinę, tai nuo tos tikros man pasidarė taip negerai. Ir ragino: „Gerk gerk, čia gera kava“. O aš paskui išėjęs spjaudžiausi. Vaikui gerti tą kavą buvo didis išbandymas. Tas senutes prisimenu iki šiol. Tai pas juos vyko tie surinkimai, pas Kopust. Ir Purvinai, ir Kopust buvo dideli ūkininkai. Buvo dar toks Pangirių dvaras, tas tai buvo galingas dvaras, su silosinėm, tvenkiniu, deja, medžiagos apie jį neliko... Prisimenu iš vaikystės: didžiulis vestibiulis, laiptai, ąžuoliniai turėklai, plytelės raštuotos... Gaisras jį suniokojo. Nes valkatos visokie gyveno ten, tie tai išdraskydavo, išlaužydavo viską... Netoliese turėjo ir savo kapinaites. Esu ten vaikščiojęs vaikystėje ir apžiūrinėjęs tuos vokiškus kryžius...

Kas yra atmintis? Pagarba iki mūsų gyvenusiems, aišku, neprivaloma. Bet taip ir apie mus kada nors kas nors nematys reikalo puoselėti atminimo...

Neminės darbų, kuriuos nuveikėme, nes kai kurie paliksime tik griuvėsius ir ištąsytas senąsias vokiškas plytas sumūrysime į naujus namus. Vaikai tai matys ir elgsis tapačiai. Nelankys kapų ir bažnyčių.

Važinės paspirtukais ir gers kavutę and sėdmaišiukų. Ir to bus gana.