Monfried Barkeit, kopininkas iš Nidos

• Anksčiau mūsų pavardė buvo Barkeit, o kai lietuvišką dokumentą išduodavo, įrašydavo jau Barkaitis. Brolis ir sako: duokite man originalią pavardę, tai jo pavardė dabar yra Barkeit, ir jo vaikai Barkeit. Tikras brolis, o mūsų pavardės skirtingos, jis Pasvaly gyveno, dabar jau yra miręs...

Tai iš brolių buvote jauniausias?

• Taip, jauniausias iš brolių, o dar yra sesuo, jaunesnė už mane. Mūsų buvo devyni, dešimta – augintinė. Jos tėvai abu žuvo, ir tėvas, ir motina. Mano tėvas su jos tėvu buvo draugai. Liko jos teta, kuri turėjo daug vaikų ir ketino išvažiuoti Vokietijon, tad neišgalėjo jos pasiimti, sako – nevaliosiu ten išlaikyti... Augintinė Vilniuj gyveno, tik šiemet palaidojom. Ji visada mums buvo kaip sesuo. Aš net nežinojau, kad ji netikra sesuo, visada „sesuo ir sesuo“, labai vėlai sužinojau, kad ji priimta į mūsų šeimą, kad ji augintinė. Visas vasaras juk atvažiuodavo pas mus su vyru, dukra... Kažkaip iš kalbos išėjo, ji ir sako – aš jums ne visai sesuo. Kaip, sakau? Jos dėka tik ir sužinojau tai. Jos neišskirdavo niekad mūsų šeimoje, mama dar ir daugiau visko jai veždavo: Liorei, Liorei vis. Lorelei vokiškai.

Jūsų tėvas buvo kariškis, koks buvo jo laipsnis?

• Oberleitenantas, arba vyresnysis leitenantas Vilius, Wilhelm Barkeit. Mama buvo Marija Marta Pippies.

O iš kur ji buvo kilusi?

• Irgi, kaip ir tėvas, iš Nidos. Ir tėvas, ir mama abu iš Nidos.

Kokia kalba namie kalbėjote?

• Vokiškai. Kai parėjo į šį kaštą, tėvai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti lietuviškai, paskui jau išmoko.

Gal jie čia mažiau reikalų turėjo, kai kraštas atiteko Lietuvai? Nebuvo poreikio lietuviškai bendrauti? Čia juk buvo visos institucijos, tarnautojai, valdininkai, kurie bendravo lietuviškai...

• Tada juk jie dar buvo Nidoj. Seserys visos gerai šnekėjo vokiškai. Šitam krašte mes esam vieni, nei pusbrolių, nei pusseserių, nieko čia nėra, nei tetų... visi Vokietijoje ir Amerikoje. Vieni patys, trys belikom. Buvo atvažiavus teta iš Vokietijos, mes nuvykom, pusbrolis iš Amerikos aplankė...

Kaip jie į tą Ameriką pateko?

• Tėvo brolis - per karą, juk Vokietijoj buvo pabėgėlių stovyklos, iš kurių kai kas išvyko Amerikon. Vienas pusbrolis Amerikoj tapo labai aukštu karininku, kitas pusbrolis pasakojo, kad anas net su Prezidentu palaiko ryšį.

Kiek Jūsų tėvas turėjo brolių seserų, kiek jų buvo viso?

• Tėvas turėjo du brolius ir seserį, vienas brolis žuvo. Viso jie buvo keturi. Mama turėjo dvi seseris – viena gyveno rytų Vokietijoje, kita – vakarų. Mama vykdavo aplankyti jų, tai į rytų Vokietiją įleisdavo, o į vakarų turėjai gauti iškvietimą, sudėtingas „mechanizmas‘ buvo su tais apsilankymais...

Tai vienas tėvo brolis Vokietijoje, o kitas Amerikoje?

• Ilgai tėvas nerado jų, paskui per Raudonąjį Kryžių šiaip ne taip atsišaukė, rašė rašė, kol iš Amerikos atsiliepė.  Iš vyresnių vietinių čia Lietuvoje keli, Erika, Gerda beliko. Mano kūmai Šadagiai. Tai jie absoliučiai vietiniai. O mes – kopininkai, iš anos pusės atsikėlę.

Ten kitoks gyvenimas buvo?

• Ten, matai, kaip buvo: mamos tėvai buvo labai bagoti, o tėvas nelabai. Mamos tėvai nelabai jo norėjo. Nidoj juk kaip – jie turėjo poilsio namus, vandenį veždavo iš jūros į vonias, baseinus, kad ponai galėtų maudytis, kurėnus vilkdavo į jūrą, paskui per kopas - atgal į marias, yra tėvo nuotraukų. Tais laikais buvo daug žuvies, prigaudys stintos, perpilės (tokia žuvis) - plaukia į Mingę, ten prisipildo bačkas druskos, gaudo – ir iškart sūdo. Paskui veža į Klaipėdą, į turgų parduoti.

Bet girdėjau, kad ir cibulius augino, varnas gaudė?

• Varnas per karą gaudė. Dar turėjom atsikraustę čia specialius spąstus joms gaudyti. Vaikai būdami, pastatydavom tuos spąstus, pagaunam varną, pririšam šniūrą ir paleidžiam... Tėvas atėjęs pamatė – viskas, pakavojo tuos spąstus, ir po šiai dienai nežinau, kur jie. Užkasė, ar kur, - šypsosi Monfried, - vaikai gi prisigalvoja visokio bieso.

Tai ne su tinklais jas gaudė?

• Ne ne, buvo specialūs spąstai joms. Du lankai ir tinklas tarp jų, įtempia, pakasa po žeme tą tinklą, padeda žuvies galvą, ta varna atskrenda, čiupt už galvos, o tinklas tik – čerkšt, ir pagauna, susisklendžia.

Bet tai kiek tų varnų turėjo prigaudyt, kad tos mėsos prisūdytų... Jos kaip delikatesas ar iš skurdo?

• Ne ne, iš biednumo... nebuvo ko valgyt. Žuvis, tai žinai, kaip kiekvieną dieną? Mes, vaikai kai augom, ant žuvies užaugom. Ungurys buvo keptas, rūkytas arba virtas. Jeigu parveždavo dešros gabaliuką – pešdavomės. Dėl dešros gabaliuko. O ungurys buvo kasdien gi.

Amerika tiesiog...

• Tais laikai to ungurio nenorėjau nei matyti. Arba rudenį prasideda vėgėlės, kvapės, tai virdavom žuvienę. Ikrų bliūdą privirs – vaikai tašyt juos...

Užtai buvote gudrūs – mano močiutė sakydavo: valgyk žuvies, būsi gudri

• Taigi, mes užaugom ant žuvies. Lydekų parnešdavo, kotletus kepdavo mama...O tėvas yra padėjęs statyti Thomas Mann namą Nidoje, kur dabar muziejus. Atvažiuodavo čia poilsiauti Mann, ir sugalvojo pasistatyti Nidoj namą, tai tėvas dalyvavo tose statybose.

Tai Jūsų tėvas, galima sakyti, įžymybė... dabar vietiniai labai užsislapstę, nenori kalbėti, o daugelio juk labai įdomios gyvenimo istorijos.

• Nu jo, tikriausiai, - šypsosi Monfried. Mažai čia buvo tų vokietukų, mažai kas žinojo, kad aš vokietis... daugelis buvo „užsimaskavę“, ir Cyrolies, ir Ašmontas Valteris. O paskui, kai ėmė visas tas labdaras vežti iš Vokietijos -  tai tų vokiečių kad atsirado! Sakau, iš kur jūs čia visi, iš kur tiek daug jūsų? Ir Gerlinda („Heide“) iš Ventės, mes ją Linda vadinome, tai ir jos motiną labai gerai pažinojau, ji padėdavo man laiškus rašyti į Vokietiją. Su Linda į mokyklą kartu ėjome. Čia visi mes iš Ventės ir esame.