Katyčiai. Giedantys liuteronai

• Katyčiai visada buvo pasienio miesteliu, - pasakoja kunigas Liudvikas Fetingis, - lygiai taip, kaip Plikiai. Mane konfirmavo 1954 metais birželio 20 dieną Sartininkų parapijoje, kur įkūrėme jaunimo chorą, buvau tuomet 14-os metų jaunuolis ir ten, Sartininkuose, giedojau.

O Katyčių bažnyčią kaip tik tais metais uždarė, bet parapija nesunyko: kunigas Klumbys namuose pas ūkininkus Skystimaičius laikė pamaldas, tais metais surinkimai dar nebuvo uždrausti, vėliau, jau apie 1959-1960 juos uždraudė. Tai visa Katyčių parapija eidavo į surinkimus ir pamaldos vyko žmonių pilnuose kambariuose, stubose. Ten susikūrė Katyčių parapijos choras net iš 30 choristų. Į tą chorą ėjo mano kaimynas ir draugas, Bruno Girulis, jis buvo keturiais metais už mane vyresnis, ir po poros metų, kai man sukako 16, ėmė mane kviestis giedoti į Katyčius. Buvau ten širdingai priimtas, tik štai atėjo 1958-ieji metai, kuomet Katyčių choro vadovė išvažiavo Vokietijon... Choristai liko be vadovės. Visi nubalsavo už mane. „Būsi dabar mūsų vadovas!”, o aš buvau pats jauniausias... Tai kas man beliko – teko mokintis, vadovu būti ne taip paprasta gi: reikia gauti iš kažkur žinių.

• Natkiškiuose buvo toks muzikos mokytojas Juščius, tad nuėjau tiesiai pas jį. Įsiprašiau priimti mane namuose, kad duotų man patarimų, ką man daryti, kaip dirbti su tuo choru. Iš jo gavau daug gerų nurodymų išties... davė man pavartyti knygą ir liepė nusipirkti tokią pat knygyne sau asmeniškai. Tai buvo „Chorinio darbo pagrindai“. Iš tos knygos drauge su jo patarimais ir pradėjau... Choras yra dėkingas tuo, kad gali išmokyti po vieną balsą partijas atskirai, o paskui sujungi visus į krūvą, ir šis tas išeina, - juokiasi kunigas, - Seniems choristams, jau giedojusiems, tai nėra sunku.

Sartininkų chorui vadovavo toks Paliokas, jis ir vargonavo, o aš įkliuvau į tuos Katyčius... bet ir Sartininkų choro neapleidau, dalyvavau ir ten, ir Katyčiuose, visose šventėse giedojom. O 1959 vėl atidarius Katyčių bažnyčią, giedojome atidarymo šventėje, visi sugrįžo bažnyčion, nebebuvo reikalo rengti surinkimus. Paskui kunigas Klumbys išvažiavo, Armonaitis surinkimų nebevedė. Su choru Katyčių bažnyčioje giedojome ilgai...

Vėliau, kai 1965-aisiais atsikėliau į Šilutę, didelė dalis choristų išvažiavo, dar kiti apsiženyjo... Jaunimo choras nėra ilgam laikui, jis išnyksta: sukuriamos šeimos, išvykstama studijuoti... Jei pavyksta gretas papildyti ir turi kuo, tuomet choras išsilaikys, o jei neturi, neateina jaunimo, vaikų, ateina laikas, kada sustoji.

Man išvažiavus Šilutėn, Katyčių choras išnyko. Sartininkuose dar kažkiek laikėsi, buvom ten įkūrę ir orkestrėlį... gražūs dalykai buvo!

1965-aisiais Šilutės bažnyčioje choras buvo, tik jie neturėjo vadovo, tad pataikiau kaip tik šion pozicijon, - šypsosi L. Fetingis, - jam vadovavau iki 1972 metų. Paskui sekė studijos, ir vietoj Preikšaičio prašymo mane palikti Šilutės bažnyčioje, iš Tauragės atsiuntė diakoną Oką. Taigi, gyvenau Šilutėje, bet čia bažnyčios nedavė, o nugrūdo į Plikius... nes buvau nusikaltėlis. Per daug aktyvus.

Chorinis darbas mano gyvenime vaidino svarbų vaidmenį ir niekada nenutrūko. „Iškomandiravus“ mane iš Šilutės, kokius penkis metus vadovavau Kretingos chorui. Visai paprastai. Eidavo gi traukiniai, autobusai pilnais grafikais, problemos tame nebuvo, iš Šilutės patekti Kretingon.

Atėjus įšventinimo metui, jau nebegalėjau dirbti Kretingos choro vadovu, buvo daug kitų darbų... Žemaičių Naumiestyje įkūriau bažnytinį orkestrą, kuris išsilaikė aštuonioliką metų, ir Kretingoj mažą orkestrėlį taip pat. Plikiuose įkūriau orkestrą 1994-aisiais, kurį sujungėme su Dovilų parapijos pučiamųjų orkestru ir chorą. Choras buvo labai aukšto meninio lygios, vykome koncertuoti net Vokietijon, Lenkijon, Čekijon, į Karaliaučių...

Bažnyčių dienose dalyvavome Vokietijoje, jos vyksta kas keturi metai, ir yra panašios apimties, kaip mūsų Dainų šventė, tik giesmės giedamos, ne dainos.

1976-aisiais, kai atvykau į Plikius ir laikiau pirmąsias pamaldas – langai buvo užkalti lentomis, nes juos daužė. Specialiai. Nespėji įdėti – kaip mat išdaužo. Vakare įdedi – ryte randi išdaužtą. Todėl parapijos pirmininkas Jagutis buvo užkalęs lentomis. Man atėjus, dėjome tinklą geležiniais rėmais, atitrauktą nuo stiklo, tai nebeišdaužydavo daugiau. Su kolūkio elektriku susitarėm permesti pro langą laidą, prie stulpo buvo rozetė, į tą rozetę įjungiam – vidury dega 150 W lempa, ir mes laikome pamaldas. Ir staiga, kaip pagal užsakymą – tuo momentu kaip tik užeina perkūnija, labai didelis lietus... Tuo momentu kaip tik buvau sakykloje, pradėjo bėgti vanduo čiurkšle – čir čir čir čir, kitam kampe laša – pukšt pukšt pukšt, dar kitam kampe bėga srovele. Nuo to vaizdo – man plaukai pasišiaušė. Tiek ilgai siekiau gauti tą pažymėjimą iš Religinių reikalų komisijos – o ką dabar daryti? Kas bus toliau?

Savotiškai juk esi pririštas, anksčiau, kai buvau „palaidas“, be bažnyčios, nieko man negalėjo padaryti, o dabar...

Tai ką gi, antrais metais trys žmonės: aš, Jagutis ir Martynas Makareinis tą čerpių stogą sulopėm, dirbom keturis ar tris mėnesius, ir patys suremontavome. Galėjome vesti pamaldas. O elektrą sugebėjau įsivesti gal tik 1991 ar 1992 metais.

Tokia buvo mano tarnystės pradžia.

Vėliau vienu metu turėjau devynias parapijas

Mirus kunigui Armonaičiui, aptarnavusiam keturias parapijas (Kretingą, Priekulę, Žemaičių Naumiestį ir Katyčius), jos teko man, su mano Sudargu, Saugom irPlikiais. Vėliau atidariau Nidą, Juodkrantę ir pradėjau tvarkyti Dovilus. Jie buvo dešimti.

Taip iki šiol ir tarnauju... tuoj 48 metai, o su praktika - ir 49. Nešu šią pareigą kaip kryžių. Štai, ir pučiamieji pas mane sudėti, gal kada pravers...

Kunigas sėdasi prie vargonų, ir mus apsupa dieviško grožio garsai. Galingų vargonų pagalba tikinčiųjų širdys bažnyčiose keliamos aukštyn, nes muzika turi stipriausią emocinį poveikį žmogui. Ne tik vargonai, bet ir giesmės, ir dūdos mus paliečia, kad taptume geresni, gražesni ir tauresni.

Kunigas Liudvikas Fetingis tą grožio ir gėrio sėklą pasėjo ne vieno širdyje. Per visą savo gyvenimą sėjo ir daigino muzikos pagalba...