Vilko vaikai. Kraujuojanti Rytprūsių žaizda

Ir turbūt pirmąsyk taip atvirai kalbėta apie viską, kas iki tol didesne dalimi buvo politkorektiškai nutylima. Gal tam turėjo įtakos vokiečių karių atsiradimas mūsų teritorijoje, o gal suvokimas pagaliau, kad karas turėjo baisių pasekmių ir šiai tautai. Tautai, kuri gyveno Mažojoje Lietuvoje greta lietuvininkų, kad net tie patys lietuvininkai buvo pavadinami fricais ar naciais, patirdami persekiojimus bei paniekinimą lygiai taip pat, kaip vokiečiai.

Dekapitacija arba „nugalvinimas“ po kažkurios pusės kapituliacijos kare vykdavo nuolat: tą patyrė japonai, italai, bet vokiečiai tą patyrė ypač daugybiškai… Mano asmenine nuomone, net paliečiant tautos ryškiausias charakterio savybes, sunaikinant tautos valingumą ir gebėjimą priešintis dykaduonių invazijai, išlaikytinių skaičiaus gausėjimą ir panašiems kitiems reiškiniams…

Pirmą kartą jau oficialiuoju bei įstatymu patvirtintu tapęs minėjimas prasidėjo Mikytuose, ties paminklu Vilko vaikams. Buvusio Vokietijos parlamento Bundestago deputato, Lietuvos garbės konsulo Badeno–Viurtembergo žemėje barono Wolfgang von Stetten pastangomis Nepriklausomybės atgavimo pradžioje pastatytą kryžių pašventino liuteronų ir katalikų kunigai. Suvažiavo nemenkas būrelis išlikusių vilko vaikų, bendrijos „Edelweiss-Wolfskinder“ ankstesnė vadovė Ingrid Knispel pasidalino jautriais prisiminimais.

Žinau, kaip tai sunku: kalbėjimas apie skaudžią praeitį aitrina širdį, vėl ir vėl drasko žaizdą, bet gyvas liudijimas yra vertingiau už bet kokį romaną. Matydamas tų žmonių akis, pilnas ašarų, suvoki tragedijos mastą. Esu mačiusi vilko vaiko Siegfried Gronau jaudinimąsi, kuris nesumeluotas, žmogiškas, pasakojant apie savo patirtis… Tai sukrečia.

Istorikės Rūtos Matimaitytės ir daugelio kitų pastangų dėka žodis tapo kūnu, tai įvyko, materializavosi. Tarp garbių svečių minėjime buvo Vokietijos kariškiai, o Lietuvos garbės konsulas savo kalboje išvedė paralelę ir tarp karo Ukrainoje, kurios vaikai taip pat kenčia, yra grobiami ir vežami Rusijos teritorijon, atskiriami nuo tėvų. Tai vyksta ir dabar, nes baisesnio veido nei karas, neturi niekas...

Padėjus gėlių vainikus prie paminklo, renginys persikėlė į Pagėgių kultūros centro salę, kuri buvo pilnutėlė.

Visi, sulaikę kvapą, stebėjo tai progai sukurtą muzikinę Tomo Kutavičiaus kompoziciją-spektaklį, kuriame aktorius Andrius Bialobžeskis ir rašytojas, režisierius Alvydas Šlepikas skaitė vilko vaikų gyvus liudijimus, grojant perkusistui Arkady Gotesman. Šiurpius liudijimus apie žiaurius išgyvenimus, tekusius mažiems „vokietukams“, stebėjusiems savo motinų ir seserų prievartavimus, žudymus, patyrusiems sunkią našlaičio dalią, kuomet išsekę, nuskurę šie kirto Lietuvos sieną tam, kad išliktų.

Ne visi čia buvo sutikti maloniai, kai kurie nuosavų motinų turguose buvo perduoti darbams į ūkius už duonos kriaukšlę mažesniems broliams ar seserims, ėjo, regėdami pakeles, pilnas nužudytų vokiečių moterų ir vaikų, pjudomi šunimis ir mušami ūkininkų, kuriems dirbo, nes neįtiko… Keliavę pasislėpę vagonuose tarp anglių, jie sugebėjo likti švariom širdim. Kai kurie baigė mokslus, bet tokių buvo mažas procentas. Deja. Tas šiurpus laikmetis įspaudė jiems įdagą visam likusiam gyvenimui: gyvenimui be identiteto, svetimais vardais ir pavardėmis, su svetima tautybe…

Tikėkimės, kad gilinimasis į mūsų krašto istoriją neliks vien specialistų ar siauro rato žmonių interesu. Istorija dažnai iškrečia piktą pokštą neišmanantiems jos ir turi tendenciją vis kartotis. Kad to neįvyktų, turime budėti ir parodyti daugiau empatijos bendrapiliečiams, saugoti atmintį, saugoti paminklus ir kapus ne vien savo artimųjų, bet ir tų, kas gyveno šioje vietovėje iki mūsų. Kad be gėdos jausmo galėtume žiūrėti į akis tiems, kurie atvyks aplankyti šio krašto…