Grita iš Barvų ir spalvingi jos prisiminimai

- Grita, tai ar visada čia gyvenote, kur dabar?

- Pala, nu kiek... Dabar jau penkiasdešimt ir penkeri metai. O tėviškė mano - per Tenenį, kitoj pusėj upės, aš iš Barvų. Barvai - mano gimtinė. Rusų laikais į Lapynų dvarą atvežė tris „polutorkas“ rusų (rusiški 1,5 t sunkvežimiai). O būrai (Lapynų dvaro savininkai, ūkininkai) turėjo išvažiuoti Vokietijon, tad dvaras liko tuščias, tai tuos rusus ir apgyvendino ištuštėjusiame dvare...

- Kaip atsidūrėte čia, apsiženyjot, atitekėjote?

- Jo. To namo, kur dabar gyvenu, savininkas buvo Bosas su žmona Marichen, dviem dukromis ir sūnumi. Ir jie turėjo viską palikti, anie 1945 metais „flygtavo“ (pasitraukė, pabėgo). Visiems buvo pasakyta trauktis, taip pat ir mums.

Gimtinėje Barvuose mes turėjom tokį nedidelį butelį, namelį. Unkulis Martinas – mano mamos brolis, jie su Oma gyveno šiaudiniam namely iš molio. Mama tarnavo kambarine pas Lapynų dvarininką, o Papa (tėvas) - dirbo kučeriu, su brikiuku visur vežiojo ūkvedį: po laukus, miškus, ten, kur jam reikėjo apžiūrėti valdas. O tas ponas mažai čia būdavo...

- Kur gi jis būdavo?

- Jis Vokietijoje didelį dvarą turėjo. O štai Jurginuose, tame miške, irgi buvo namai raudonų plytų, gražūs... Rupke, rusai nugriovė juos, kai steigė tarybinius ūkius. Svirną didžiausią, sandėlius... Tas senelis, kuris ten gyveno, Reizga iš Jurginų, tai jis su britva pasipjovė, kai rusai užėjo, iš siaubo ir suvokimo, kad iš jo viską atims ir neaišku, ką padarys. Prie pat kelio, įvažiuojant į Jurginus, yra jų kapiniukai, ten tas senelis palaidotas, viso buvo keturi kapai. Tai šeimos kapinaitės, ten buvo tos šeimos kampelis. Dabar ten neliko nei žymės.

Rusų laikais, kai man buvo penkeri ar šešeri metai, pro tas kapines bėgdavom namo, nes mama fermoje melžė karves, o Papa jas ganė. Oma privirdavo maisto, o mes su broliu Alfredu, jiems nešdavom valgyti, pilną kanę. Ir kaip vaikai, užsibūdavom ten, užsižaisdavom su kitais vaikais. Papa eidavo namo, o mes prašydavom pasilikti, tai mus gandydavo (gąsdindavo), kad kapuose šmėklos yr. Buvo ten ir kryžiai, ir tvorelės geležinės, viską nuėmė žmonės...

- Kuriuo metu galėjo ten „įsisukti“ vagys?

- Po karo neužilgo juk dar buvo vokiečių žmonių, per kapinių šventę nueidavo visi tam Reizgiui, jo šeimai, padėdavo vainikus. Kokie jie buvo gražūs... Kryžiai gražūs, ir ant tų kryžių kabindavo tuos vainikus. Jie buvo pagaminti iš vielos, o ant tos vielos pamauti perlai, balti, juodi ir žali. Smulkūs smulkūs perliukai... Tokius vainikus su perlais turėjo tik turtuoliai. O mes, vaikai, nukabinom tuos tris vainikus, ir kad tėvai nematytų, pasidarėm karolius ir apyrankes. Pasiėmėm adatą, siūlų, ir vėrėm. Brolis apie tai pasakė mamai, nes buvom su juo susipykę. Gavom viską sumauti ir nunešti pakabinti tuos vainikus atgal ant kryžių. Viską atgal movėm, ašaroms byrant... Aš gi buvau pasidarius ir ant kaklo, ir ant riešo vėrinius, gal dar ir ant kojų būtume privėrę to grožio, lėlei irgi buvom pažadėję padaryt (juokiasi Grita).

- Kai turėjot atsitraukti, tai ar traukėtės, Jūsų šeima tam pakluso?

- Didelė pasaka, kaip ten buvo (atsidūsta). Tetis mano gi buvo lietuvis, katalikas iš Kauno. Jo buvo didelė šeima, iš dviejų brolių ir trijų seserų. Kaune tarnavo kariuomenėj, penktam forte, ir baigęs tarnybą, su dar trimis bernais atvažiavo čia pas tokį būrą Pogą „služyt“. Į Klaipėdos kraštą jie atvyko užsidirbt pinigų. Jo sesuo Valė ir antroji, nepamenu vardo, kažkoks lietuviškas, biesas (juokiasi) mokėsi gimnazijoje. Joms reikėjo uždirbti pinigų mokslui, tai tėvas ir parėjo pas tą Pogą. Gerai turėjo jis...

Čia, Lapynuose prie kelio, buvo didelis vokiečių parkas pramogoms: sūpynės, jame grojo muzika... Tie lietuviai bernai ateidavo į tą parką šokiams. Mama buvo jauna, nusižiūrėjo ją, susipažino ir apsiženyjo. Tuomet iš to Pogos išėjo, ir parėjo dirbti pas Lapynų poną, ir taip visą laiką pas jį kučeriavo.

Mama buvo Freulein Marichen Bekker, iš Barvų kaimo, klaipėdietė, o tėvas – katalikas Vaclovas Mackevičius. Tantė Madlyna Bekker, mamos sesuo, buvo neženota. Unkulis Martinas Bekker žuvo kare, jis buvo pašauktas į vokiečių kariuomenę. Tėvo į kariuomenę neėmė, nežinau, kodėl. Barvų seniūnas Zybartas ant tėvo sakydavo „žemaitis“, vietiniai lietuvių nepakęsdavo... Zybartas nuolat vaikščiodavo su šautuvu: nueidavo prie savo tų vokiečių, ir komanduodavo – tu daryk tą, o tu aną. Vieną rytmetį seniūnas atėjo anksti, visus pakėlė pro langą, sustatė prie koknės ir pasakė: per tiek ir tiek valandų turit iš čia pasitraukti, važiuoti plentu link Rusnės, ir per Skirvytę keltis kiton pusėn, Kionigsbergo link.

Tada tėvas papjovė kiaulę, apsūdė, sudėjo į tokią bačką... Ant vežimo turėjom pasidaryti stogus iš skiedrų: vežimo šonus dar pakėlė, ir ant jų tą stogą uždėjo. Gale padėjo tą bačką su mėsa, biškį drabužių, padėjo į galą benkę (suolą) Omai sėdėti, ant kelių paėmė Sabiną, pilnas vežimas...

Apie Sabiną papasakosiu atskirai.

Pas tą Pogą, kur tarnavo kadaise tėvas, buvo atvaryti lenkai, paimti į „plėną“ (belaisvėn), ir viena lenkikė su kavalierium sugyveno dukrą. Ką tie vokiečiai su ta lenkike būtų darę, nežinau, bet ji mano tėvo prašė paimti jos dukrą (o mes gi žadam bėgti). Mums ji žadėjo sugrįžti, ir tą savo dukrą pasiimti. Su tuo kavalierium abu tą naktį pabėgo, tik pakely jos tą lenką Helmutą nušovė. Ji bėgo Lenkijon, ir po kokių dešimt metų parašė tėvui laišką, klausdama, ar tebėra Sabina (toks buvo jos dukros vardas). Pranešė, kad jos nepasiims, nes turi keturis vaikus, yra ištekėjusi, gyvena neblogai, o vyras apie šią dukrą nežino. Tėvas Sabinai laišką parodė, bet ji žinojo, kad yra augintinė, mūsų mamą jau kadais vadino mamyte... Tėvas ir pavardę savo jai davė, Mackevičiūtė. Paskui ana apsiženyjo ir gyveno Šiauliuose. Tiesa, mirė jauna, penkiasdešimties.

Taigi, vieną rytmetį visi Barvai išplaukė keliu pro Lapynų dvarą, o ant plento matom – pravažiuoti neina. Iš Saugų visi užplūdę, su arkliais, pilna vežimų, tėvui neina niekaip įvažiuoti į plentą link Rusnės. Tai tėvas ir dar tokie du (Šmėlingis ir Bėdkis) sugalvojo...

- Bet jų vokiškos pavardės?

- Nu tai visi vokiečiai juk buvo, čia lietuvių juk nebuvo! Čia buvo Vokietija, Klaipėdos kraštas, visi gimė ir augo čia, visa žemė užgyventa, trobelės pastatytos, kožnas germulis (morka) pasodintas!

Tai jie trys sugalvojo grįžti arkliais ir vežimus įsistumti miško vidurin. Arklius išsikinkė, ir su arkliais nujojo Šilutėn pažiūrėti, kas ten darosi, įmanoma įvažiuoti ar ne. Žiūri – ogi pieva prie Šilutės ligoninės baltuoja nuo patalų, ant tos pievos žmonės gulėjo, nakvojo, išlipę iš vežimų. Visi laukė, kad pasistūmėtų ir galėtų pervažiuoti tuos tiltus...

Grįžę mums ir sako: ką darom, neįmanoma bus iki ten pajudėti niekaip.

„Statom bunkerį!“ Na, ir pastatė miške bunkerį: iškasė didelę duobę, nupjovė medukų, pririnko nuvirtusių medžių, šonus išdėjo pušimis, kad smėlis nebirtų, padarė stogą...

Bus tęsinys