Grita iš Barvų (tęsinys)

- Tiesiog jums negalima buvo būt namuose, bet teko glaustis, susikrovus daiktus, kitoje vietoje, būtent tame bunkeryje?

- Ne negalima, visas kaimas liko tuščias gi, visi išvažiavo per Skirvytę į Vokietiją, visus išvarė su viskuo, ką turėjo. O mes sėdim tam bunkery... Vaikai žaidėm lauke, arklius paleido į dirvą ganytis, turėjom dar karvių dvi,tai ir jas paleido. Tėvas aptvėrė pievos dalį su viela ir kasryt jodavo su mama savo karves pamilžt. Pieną kiaulėms, veršiui supildavo – visiems gyvuliams iš tvarto pieno teko, kas nuo mūsų likdavo. Bunkery virėm valgyt, ir ten glaudėmės.

Vieną sykį nuo Ramučių trys vokiečių lėktuvai ginė du rusus. Rusai pirmi skrido, bėgo, o vokiečiai – iš paskos vijosi. O mes, vaikai, ant tos pievos... Vienas dar galvą iškišęs rusui ranka mojo, ten šeši ar septyni vaikai buvom. Juk galėjo paleisti į mus šūvius... bet nei rusai, nei vokiečiai nešaudė. Movė, ir pramovė.

Taigi, tam bunkery prabuvome keturias dienas. Bet ant kelio nieks nepajudėjo nei iš vietos... Susprogdino Skirvytės tiltą, ir kai kurie gavo grįžti atgal. Ne visi, nes kai kurie su valtimis išplaukė į aną pusę, kai kurie spėjo... daug grįžo ir nemažai negrįžo.

Po kiek laiko išdavė „žalius pasus“ tiems, katrie norėjo vykti Vokietijon, jau kai rusas atėjo, tai tie paliko savo namus, ūkius, ir išvažiavo. Išbūdavo kažkiek dienų lageryje iki apsigyvenent...

- Tai kelintais maždaug tai metais buvo, 1946, 1948?

- Taip, apie 1948 kažkur… aš jau ėjau į Barvų mokyklą, į pirmą klasę, brolis – į antrą. Mokytoja buvo Freulein Rinke, ji pamokos metu pasakoja viską... ir atvažiuoja mašina, pilna rusų. Langai aukšti, mes sėdim suoluose, jų kepurių nematyti, tik šautuvų galai... Mokytoja ir sako: „Vaikai, o Dieve, rusai, neišsigąskite tik...“

Įėjo tie rusai, išsivedė mūsų mokytoją ir išvežė... O mums liepė eiti namo. Rusiškai liepė: „Vokietukai, niemcy, čto by vas zdiesj nie bylo“. O ją išvežė...

- Tai neaišku, nei kur, nei kam?

- Ją išvežė į Sibirą, lagerin, ir ten badu numarino. Su ja buvo broliai, tėvai, visa šeima. Paskui, jau kai visus pradėjo iš Sibiro paleidinėti, jos brolis parvyko iš Sibiro. Suaugę tuomet buvome, aš buvau gal aštuoniolikos metų. Tai jis ir sako: „Jūsų mokytoja numirė badu“. Mūsų Freulein Rinke. Niekuo nekalta, jauna, graži, tik dėl to, kad vokietė...

Čia, tuojau per upę, Šulcai gyveno (namas tebėra, kažkas iš Klaipėdos nusipirko jį). Kad reikėjo bėgti, tai jie visus indus sudėjo į sukaltas dideles dėžes. Gražių indų turėjo Šulcai, pusūkininkai, pusbūriukai buvo... ir visus tuos indus užkasė. Kai rusai užėjo, jie čia tebebuvo ir turėjo tokį Jurių, vadino jį „Šulcų Juris“, jis buvo biški atsilikęs toks... ne taip durnas, bet ir ne visai sveikas. Tie rusai vis ieškodavo lobio, vokiečiams pasitraukus, ir prispyrė Juriui sakyti, kur kas pakavota. O tas nesakė.

Vienas iš to kaimo, toks Jokužys, buvo paimtas vertėju. Kamantinėjo Jurį, kamantinėjo, o kai jis nieko nepasakė – nušovė. Paiką žmogų, invalidą, paėmė ir nušovė... O paskui ėjo su tokiu ilgu durtuvu ir patys smaigstė žemę, ir rado. Išėmė. Kol iškasė tą dėžę, pusę indų sudaužė. Kur juos dėjo, biesas žino, ar pragėrė, nežinia. Vaikai dar ėjom ten rinkti ką nors, tikėjomės rasiantys, bet vien šukes radom.

- Tai taip ir neišvykote, likote čia?

- Taigi... Unkulį Martiną paėmė į karą... Jis buvo kariuomenėj jau atitarnavęs, bet kad karas užėjo, jį paėmė vėl. Jo specialybė buvo „garvežistas“, važiuodavo su garvežiu maršrutu „Memel – Kionigsberg“. Kai parvykdavo iš Klaipėdos į Žemaitkiemį, mums sakydavo: „ Vaikai, jei girdėsite tris kartus traukinį sukaukiant, tai ten ne aš būsiu, o jei keturis kartus – žinokite, kad tai aš važiuoju“. Rytmetį iš Memel traukinys pravažiuodavo septintą valandą, tai mes išeinam ant lauko, ir klausom. Tris kartus sukaukia – ne Unkul Martinas... kai jis parvažiuodavo, mamai parašydavo, kad pasitiktų. Kadangi atvykdavo su dovanom, tai nevaliodavo jų parnešti nuo Žemaitkiemio iki čia. Mama tuomet pasiimdavo dviratį, priekyje įtaisydavo tą čemodaną, ir taip parvykdavo.

Unkulis dažnai parveždavo tokių saldainių, ilgų ir rudų, vadinosi jie „Lazaretai“, pavadinimas jų toks buvo. Nežinau, ko jie buvo tokie skanūs... ar Kionigsberge juos gamino, ar kur kitur Vokietijoje, bet tokie skanūs buvo, kad mes vis laukdavom tų „lazaretų“. Pasitikdavom su klausimu: „Unkul Martin, ar lazaretų parvežei? – Parvežiau, parvežiau“

Tvartas dar nebuvo sutvarkytas, tai jis per atostogas jį taisė: dalgiu šiaudus pjovė, o mes gavom dėti į krūvas į tokias roges, parveži – su kirviu kapoji, maišai su moliu ir plytas gamini. Mes lipdavom į kubilą, ir kojomis mindavom tą molį su šiaudais, vandens pripylus dar...

O Tantė Madlyna dirbo Žemaitkiemy šokolado fabrike.

Dar rusų laikais tas šokolado fabrikas dirbo, kol nenudegė. Kas jį nudegino, neaišku... toks neaukštas, bet ilgas pastatas. Ne medinis, kažkoks juodas, nežinau, iš kokios medžiagos pastatytas buvo. Kažkas tyčia nudegino. Po to jau jokių šokoladų nebedirbo.

- O iki tol gamino šokoladus?

- Taip, virė, šaldė, vyniojo... ir tik šokoladus. Tai Tantė parnešdavo tokių šokoladinių plytų.

- Tas šokoladas turėjo kokį tai pavadinimą?

- Negaliu pasakyti, maža buvau... bet ji visuomet parnešdavo juos plikus. Kožnoj subatoj duodavo jiems po kiek tai to šokolado. Tantė pasakojo, toks vaikas buvo, šleseris (šaltkalvis), raktus dirbdavęs, vardu Erikis. Tai jis pasidarė raktą, ir atrakinęs duris, pasivogė to šokolado, o mergelkoms iš Barvų liepė palaukti jo miške. Parvarė to šokolado panelėms pavogęs. Paskui tą šleserį paėmė rusai, ir išvežė kažkur. Tuo metu tik tik užėjo rusai, gal 1945. Tuo metu tas šokolado fabrikas jau buvo sudegęs. Dirbo pas Šnelenkampfą, jis Žemaitkiemy buvo viršininku, medžiagomis aprūpindavo, kam reikėjo jų. Unkulis Martinas kai parėjo atostogų, mūsų stogui nudegus - pas jį kreipėsi, tai tas Šnelenkampfas komandą skubiai davė: „Bekkeris nudegė, po penkių dienų Martinas turi išvažiuoti atgal į kariuomenę!“  Visus Barvų vyrus sukvietė talkai: viršų nuvalė ir uždengė stogą skiedrom. Unkuliui Martinui išvažiavus, troba buvo sutvarkyta.

Šnelenkampfas buvo visų kaimų vyriausiasis.

- Tai pagal pavardę, labai greitas (schnelle) buvo?

- Jo jo. Matai, tas gaisras kilo kaip: Martinas mūrino, o mamos paprašė: „Marichen, išvirk man kafėjos“. Tik malkų tai nebuvo... visi juk turėjo savo miškus, į svetimą mišką neįeisi... Ir mūsų miško buvo kampas, septyni hektarai. Buvo tokia tarankė išpinta (žiemą tėvas žilvičių eidavo pasiieškoti toms tarankėms pinti), nusinešdavom ją tuščią miškan, ir rinkdavom kankorėžius. Pririnksim, o ant vieno tekinio karnelis buvo uždėtas, toj tarankėj  nuvežam, į malkinę išverčiam – ir vėl važiuojam. Trys vaikai tas skujas (kankorėžius) vežiojom. Oma įmetė tų skujų, ir matyt kibirkštis pagavo, stogas tai buvo nendrių... Vasara, sausa, užlėkė pora tų kibirkščių, ir viskas. Staigiai nudegė. Šuliny vandens buvo nedaug, ir viskas... Bet per penkias-šešias dienas viskas buvo sutvarkyta. Pilnas kiemas žmonių atėjo padėti, talkon, ir vyrai, ir moterys.

- Tai visi anksčiau buvo draugiški, padėdavo viens kitam?

- Jo jo... Mano Tantė Madlyna draugavo su tokiu Bėdkiu, Bėdkiuku. Jie buvo susižadėję, bet jis išėjo kariuomenėn. Kare dešinę ranką jam nunešė, plaštaką, gulėjo ligoninėj Vokietijoj kažkur. Parvažiavus ant rankos buvo įtaisyta tokia balta blėka. Tą blėką numaudavo ir mums, vaikams, parodydavo: viskas užsiūta... Bet rusai ir be tos rankos jį paėmė, išsivežė kažkur kariaut. Taip ir žuvo Madlynos sužadėtinis, nežinia, kur. Tėvai tik gavo žinią, kad Viliaus nebėr...

Bus tęsinys