Grita iš Barvų ir spalvingi jos prisiminimai (pabaiga)

Aš juk esu ten krikštyta ir konfirmuota Ramučiuose.

- O kas tuomet buvo kunigu Ramučiuose?

- Nepamenu, kas kunigavo, ir nuotraukų neturiu... Omos nuotraukos, kur troboj turėjom, visos sudegė gi. Juk tada buvo trys stubos: viena stuba Martino, kita mamos ir tėvo, o Tantė, Oma ir vaikai – trečioj. Visi daiktai – didelėse dėžėse ant aukšto, skalbiniai - tarankėj, o aukštas buvo padarytas gražiai viskam susidėti. Po gaisro likom pliki, kaip stovim, rūbai, patalai supleškėjo... Paskui vokiečiai, valdžia, atvežė ir davė visko: ir rūbų, ir ko labiausiai reikėjo.

Pamaldos Ramučiuose vyko labai gražiai... Rusai atėję išvarė tą kunigą ir supylė ten grūdus. Gerus suolus kažkur išsitempė, vakarėliams, vakaruškoms, kitus pastūmė į šonus...

- Bet išpiešta altoriaus dalis nebuvo sunaikinta?

- Nu, prie šventos Dvasios, šventų dalykų nagų nekišo... Tik visi palikom be bažnyčios.

- Netekę bažnyčių, darydavo susirinkimus, ar pas jus juos darė?

- Matai, į liuteronų bažnyčią mes eidavom retkarčiais, nes tėvas buvo katalikas, ir brolis buvo pakrikštytas Šilutės katalikų bažnyčioj. Pasiimdavo brolį, įsodindavo į brikiuką ir važiuodavo į katalikų bažnyčią. O mes su mama likdavom namie. O mano Oma, ji nebuvo evangelike, ji buvo baptistė. Žemaitkiemy yra baptistų kapela, ji nesivadino bažnyčia, o kapela. Ir dabar ji ten stovi, ją atnaujino, atvyksta iš Klaipėdos pamokslininkas, ar kartą mėnesyje, ar daugiau, nežinau.

Kai ją buvo uždarę, ten vykdavo šokiai. Būdama gal septyniolikos, išgirdau bernus kalbant: Žemaitkiemy bus vakarėlis, einam, bus kaimo kapela, einam visi Barvai! O mes klausinėjam, kur tie vakarėliai vyksta, mums nurodė kelią, kur... Nueinam – Jėzusmarija, žiūriu, kad esu buvusi čia su Oma ir giedojusi. Viduj muzika griaudžia... Sakau, ne ne, aš tai jau čia nešoksiu! Jūs kaip norit, bet aš čia nešoksiu. Sesei Sabinai sakau: einam mudvi namo. Mano Oma čia meldės, mane mokino... Tai toj baptistų kapeloj buvo padarytas klubas.

Vėliau Klaipėdos baptistai ją išsipirko, atsiėmė. Jie surinkimus darydavo Ramučiuose pas tuos, kur vėliau išvežė į Sibirą (nepamenu pavardės), o Žemaitkiemy – pas tokias Stropikes. Pas jas ateidavo net iš Gardamo baptistai. Vaikai, jaunimas rinkosi, eilėraščius deklamavo apie Dievą...

- Tai Jūsų šeimoj buvo trijų konfesijų atstovai?

- Jo. Oma buvo baptistė, Opa liuteronas, mano mama – liuteronė, papa – katalikas, brolis irgi katalikas. Mes Omos klausdavom, ko ji neina į liuteronų bažnyčią, tai ji sakė, kad ten, kur gyveno, visi buvo baptistai. Tik ji ištekėjo už liuterono. Mama, tantė Madlyna ir Martinas buvo liuteronai.

Ramučių bažnyčioj susirinkdavo daug žmonių, palyginus didelė parapija buvo, visi Ramučiai, Pašiliškiai, Barvai, Didšiliai, pilna bažnyčia.

- Pokary ar buvo čia tų partizanų miškuose?

- Tik vieną sykį (mes jau buvom dideli vaikai), jau po karo, kai jaunimą ėmė rusai į kariuomenę, o Amerika šaukė: „Broliai, neikit, tuoj ateisim“. Zybartas visiems pasakė: „Kad nė viens neturėtumėt radijos, visas atneškit pas mane!” Nu, ir kas turėjo, tas nešė… Mano tėvas nenešė. Sukalė dėžę, radiją suvyniojo į tokį dekį, ir su arkliu nuvežė paslėpti netoli į mišką, kur riešutynas. Iškasė duobę, ant viršaus uždėjo lentų, žemių, kerpių, o didelę „batareiką‘, kuri dedama į radiją, parsinešė namo. Rudenį vakare užsidegė liktarną, ir per girią, per mišką einam su tėvu ten. Atrausė, ištraukė radiją, pasidėjo ant tos dėžės ir įjungė. Pasigirdo. „Broliai lietuviai, neikit į kariuomenę, mes tuojau ateisim vaduoti!“, - kalbėjo „Amerikos balsas“ iš Vašingtono, gerai pamenu. Tėvas dar paklausė, ką pašnekėjo jie, paskui vėl užkasė ir užrausė tą radiją.

Toj pusėj už miško buvo trys sūnai, Gulbinskiukai. Tokie gražūs, gal devyniolikos-dvidešimties metų, Kurtas, Zigfrydas ir Heinis. Jie į kariuomenę nėjo, rusai jų neėmė, nes jie į mišką pabėgo. Daug lietuvių iš Gardamo, tokie Urbonai, irgi visi pabėgo miškan. Lietuvių karininkai sakė, neikit, todėl visi slapstėsi po miškus, ten turėjo bunkerius...

Mes, vaikai, radom tokį bunkerį, už to riešutyno, kur tėvas slėpė radiją. Eglynas toks buvo, trys didelės eglės. O mama liepė eiti man, Sabinai, broliui su Girgždučiais, Heiniu ir Roliu, pasiėmus kurbelukus, parnešt grybų. Ir išėjom visi grybauti. Ne tiek grybaujam, kiek su skujom (kankorėžiais) mėtomės, dar kokią bruknę nusiskinam... Atėjom iki to eglyno, žiūrim – didžiausia eglės šaka, prieinam arčiau – o gi skylė ten. Įlindom vidun – o ten bunkeris. Sustatyti kibirai, patalynė, visokie paltai... Tik mes įėjom, žvalgomės, prie durų staiga išdygsta vyras su šautuvu.

Kaip čia atėjote, kas tokie esate?“

Jėzau, kad išsigandom...

Sėskitės, - sako, - kas jus čia atvedė?

Grybaunam, nu... Kurbelukus tuos savo rodom jam.

Kiek pririnkot?

Kiek turėjom, tiek, neturėjom daug gi...

Ar valgyt norit?“

Nesakom, tik galvom linksim... Paėmė didelį kepalą duonos, atriekė...

Su kuo norit, ar su marmaliode?

Tepa tą marmaliodę, vieną suvalgėm, tada paklausė, ar dar norim. O brolis mato, kad kibire medus, ir rodo į kibirą.

Ai, dar su medum norit?

Gavom pavalgyt, dar paklausė, ar atsiuntė kas, atsakėm, kad ėjom grybauti, nieko nežinom... Mato, kad mes tokie pasimetę durniukai...

Tai jau eisit namo? Pasiimkit savo kurbelukus, parneškit namo pilnus!

Ar jis mus sekė, ar nesekė, nežinia... Kad mes „davėm fugą“... Bet parlėkę namo, nieko nesakėm.

Anas mums pasakė taip: „Mažiau kalbėkit, mažiau žinokit“.

O tie didesnieji Girgždučiai liepė niekam apie tą atsitikimą nepasakoti: „Grėta, niekam nesakyk!”

Ir mes tylėjom.

Praėjo kiek laiko, gal koks mėnuo, atvažiuoja vėl toji rusiška „polutorka“, sunkvežimis stribokų, pilna žmonių iš mūsų kaimo, kaimynai. Tėvo tada nebuvo namie, paėmė mamą. Aš mamai į kedelius (sijoną) įsikibau ir pradėjau verkti. Įlipo mama per tą sunkvežimio bortą atidarytą, aš – iš paskos. Nuvažiavom į Ramučius prie bažnyčios, liepė ten visiems išlipti.

Išlipo visi, visus sustatė į eilę, įėjom pro bažnyčios vartus link durų... Gi žiūrim, o Jėzau, visi Gulbinskučiai guli... Visi nušauti.

Gulėjo trys broliai, o visus atvarė jų atpažinti. O lietuvių daug... Urbonukai tie broliai, Dulkikė... Dulkienė čia gyveno, broliai Gulbinskučiai ateidavo pas ją, pas Šmelingiukus.

O Urbonienė juk nepasakys, kad jos sūnūs guli. Visi tylėjo ir neatpažino jų. Gi iškart važiuotum į Sibirą. Kur juos palaidojo, nežinau, visų kūnus išvežė su mašina, sumetė į „kuzovą‘, kaip kokius šunis ir išvežė.

Tokie gražūs tie vaikinai buvo... Urbonukai buvo muzikantai.

Mikalauskiukai, keturi broliai, nebėgo į mišką. Sako: „Ar miške mirsim, ar ten mirsim, koks skirtumas...“

Ir jie visi parėjo. Nė viens nežuvo, Jurgis, Paulius, Kazys ir Jonas.