Kraštietės Eugenijos Žemaitienės darbų parodos „Vasaros aidai“ pristatymas

Šis renginys skirtas Pasaulinei pagyvenusių žmonių dienai .

Beveik visas Eugenijos gyvenimas susijęs su Rusnės sala. Vėjų ir vandens apsupty gyvenimas įvairus. Vieną dieną gyvenimas ošia kaip šniokščianti upė, kitą- teka tyliai, ramiai, švelniai. Stebint tekančią upę, upės drauges nendres  ir nuostabią supančią gamtą užgimė ne viena kūrybinė mintis, kuri sugulė į ramybe dvelkiančius kraštietės darbelius. Beveik visos surinktos ir išdžiovintos gėlės, iš kurių dėliojami meniški vaizdai, užaugintos išpuoselėtuose Eugenijos gėlynuose. Eugenija pasakoja, kad jos darbai daromi žiemą, kai pasninga sniegas ir ateina vakaras. Kol nesutemę nei mintis, nei rankos darbui nekyla. Šioje parodoje eksponuojami praėjusios žiemos kūriniai. Čia pamatysite ir nendres, blaškomas vėjo, paukščius nutūpusius ant medžių šakelių, naktyje byrančius aguonos grūdelius ir daug kitų kompozicijų.

Iš kur tas kūrybiškumas? Sesuo Audrutė sako, kad Eugenija menišką sielą paveldėjo iš senelio dailininko Eugenijaus Kulviečio. Pati Eugenija pasakoja, kad dar būdama vaikas matė, kaip iš žolynų meno kūrinius daro jos dėdienė. Turbūt ir viena, ir kita turėjo įtakos. Na, ir svarbu, kad noras būtų. O noro Eugenija turi ne tik paveikslams, bet ir dainoms. Išgirsta naujai nuskambėjusią dainą ir jau ieško žodžių, kad galėtų išmokti ir su draugėmis padainuoti. Prieš pradedant popietę buvo sutarta, kad dainuosim tik po vieną dainos posmą, nes kitaip vakaras užsitęs iki išnaktų. Ir tikrai. Skambėjo ne viena daina, buvo tariami sveikinimai ir padėkos žodžiai Eugenijai, dovanojamos gėlės ir širdžių šiluma, buvo skaitomos eilės. Ir visa tai- Rusnės saloje.

Baigti norisi skambėjusios dainos žodžiais:

„Lakoniškai skamba čia upių kalba

Kai kalba širdis, tyli mano galva.

Pasaulis, ko gero, tikrai apvalius

Čia Rusnės sala ir aš jos žmogus.“

Parodą galite aplankyti Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Rusnės filiale iki lapkričio 15 dienos.