Valdas Miliauskas: kunigas nėra rūbas, kunigas - žmogus

Tik šiandien visuomenė smarkiai pakitusi, krikščioniška meile trykšta ne kiekvienas, greičiau priešingai: atleisti, gyventi santarvėje, aukotis ir atleisti broliui ar seseriai Kristuje be galo sunku... Pasikalbėti su kunigu Valdu Miliausku apie tai susėdame redakcijoje.

- Pradėkime nuo to: kaip tampama liuteronų kunigu? Ar tai pašaukimas, kažkieno paskatinimas, gal Jūsų brolio įtaka?

- Hm... tai klausimas, apie kurį esu ne kartą kalbėjęs. Su broliu abu esame tos pačios kartos, bet senelio du broliai juk buvo sakytojai, kunigai... Kiek pavyko atsekti šaknis nuo XVIII-XIX amžių, jos yra liuteroniškos, mano protėviai atėjo iš Zalcburgo, nes jie, būdami protestantai, iš ten buvo išvaryti. Čia gi buvo ištuštėjęs kraštas po maro, tad jie atvyko ir prieš kelis šimtus metų apsigyveno šiuose kraštuose. Jie buvo giliai tikintys žmonės, atsinešę savo kultūrą, raštą, papročius, ne vienas iš jų tapo kunigais, sakytojais. Pokaryje du senelio broliai būtent buvo sakytojais susirinkimuose, nes kunigai buvo pabėgę, išvaryti, išvežti, tad reikėjo tų žmonių, kurie padėtų skleisti Dievo žodį. Timpa Artūras ir Timpa Augustas tarnavo Sartininkų, Tauragės, Mėžlaukių, ir Katyčių parapijose, tose apylinkėse. Jie nebuvo kunigai, bet kadangi buvo raštingi, išsilavinę, vyskupas parašydavo leidimą kunigauti, jie ir atlikdavo visus patarnavimus. Šiandienos liuteronų bažnyčioje iš tos pačios šeimos, Jankų giminės (iš tos pačios šakos ir spaustuvininkas Martynas Jankus), ir iš mamos, ir iš tėčio pusės yra keturi kunigai: vyriausias - kunigas Darius Petkūnas, Tauragės klebonas Mindaugas Dikšaitis, mano brolis Liudas Miliauskas ir aš.

- Galvoju, juk šeimos pamaldumas, tradicija vis dėlto suformuoja pasaulėžiūrą, polinkius...

- Jei žiūrėčiau į savo tėvų šeimą, ji nebuvo taip labai išoriškai pamaldi. Tėtis turėjo pareigas, mama lygiai taip pat. Dėl tam tikrų dalykų sovietiniais laikais daugelis labai nesiafišavo esą liuteronais, kas žinojo, tas žinojo... Gal tai atėjo iš ankstesnio laiko, gal tai pašaukimas? Mano paties gimimo, gyvenimo, krikšto istorija – tai situacijos, kai nebelieka vilties. Kada mėnesio laiko kūdikis ant rankų, o ligoninėje tau pasako „Viskas, mes nebepriimame mirusių“. Po kiek laiko medikė pakišo pirštą prie kūnelio ir rusiškai sako: „Lyg ir plaka kažkas... Pabandom pažiūrėti, bet ko gero, nieko nebus...“ Tėvai išvažiavo ruoštis laidotuvėms, tik staiga susigriebė, kad vaikas nekrikštytas. Skubiai susiorganizavo krikštatėvius, nuvažiavo iki artimiausios Plikių bažnyčios pas kunigą Liudviką Fetingį. Parvežė greitai į reanimacijos palatą, ten pat pakrikštino, o kitą rytą skambina į reanimacijos skyrių, ir klausia ar toks ir toks yra? Sako, nebėra. Tėtis padėjo ragelį, nes kaip ir viskas aišku, klausimų neliko. Atėjo krikšto mama paimti kūno, o jai ir sako – tai jis intensyvioje priežiūroje, ko čia ieškote! Piktokai taip...

Tai štai, nesakyčiau, kad tai atėjo iš šeimos, iš tėvų tebuvo visiškas pasitikėjimas: nori dirbti – dirbk, nori mokytis – mokykis, geriau, kad mokytumeis, nes paprastus darbus suspėsi ir sugebėsi padaryti, bet verta įgyti išsilavinimą, plačią pasaulėžiūrą. Bažnyčios, tikėjimo dalykai man visada buvo įdomūs, bet moksleiviu būnant, galvojau – gal reiktų į kokią teisę, populiarias profesijas... Man visada buvo įdomi istorija, bet pirmiau buvo teologija, o paskui istorijos magistratūros studijos.

- Juk anksčiau kunigus ruošė Kionigsberge, vėliau tik radosi komplikacijos, sudėtinga buvo su studijomis liuteronų kunigams. Kokias savybes, Jūsų manymu, turi turėti liuteronų kunigas?

Tai pirmiausia turi būti sveikas žmogus, visomis prasmėmis. Fiziškai gal nebūtinai, bet emociškai, psichologiškai – privalo būti stabilus. Išsilavinęs, empatiškas, jaučiantis ribas, gebantis mylėti su riba, kartais mylėti griežtai. Mama sakydavo – kunigo namai privalo būti stikliniai. Šventajame rašte turime nemažai apibrėžimų apie kunigą: jis privalo būti geros reputacijos ir vieną kartą vedęs. Tai toks įsivaizdavimas ir yra. Plius daug kur pasąmoningai jauti tam tikrus dalykus, kurie gal net ne iš tėvų ateina, kaip štai pašaukimas. Tam tikra natūraliai susiformavusi, kraujyje esanti informacija, kuri seka kartų kartas...

- O sakykite, kaip jums atrodo, ar kunigo rūbas daro įtaką jo elgesiui ir parapijiečių santykiui su ganytoju? Toji masinė sekuliarizacija, „laisvas stiliukas“, kuriuo tarsi norima pelnyti simpatijas, pritraukti prie tikėjimo, betarpiškumas, signalizuojant „aš esu iš jūsų tarpo, toks, kaip jūs visi“. Laikai modernūs, kam tas asketizmas dabar. Bet tai uniforma, nurodanti priklausomybę kažkuriai grupei, bendruomenei...

- Kunigas nėra rūbas, kunigas - žmogus.

- Bet juk sutinkame pagal rūbą...

- Na taip, bet jei po to paaiškės, kad tuose rūbuose nėra žmogaus, bus didelis nusivylimas. Aišku, žinau ir tenka matyti, kai ateina tarnystėn dėl statuso. Bet jei turi gyvenime kažkokių problemų, traumų, buvai „užspaustas“, ir ateini su noru „aš jums vis tiek kada nors įkirsiu“ – pasidaro gaila jų. Bet ir tokie kartais tampa kunigais, baigia mokslus, užsivelka sutaną, o tada jau „ateikit čia dabar visi, mano skriaudikai, dabar esu su šiuo rūbu ir kitam statuse, dabar jau man visi patarnausit“. Tą tikrai tenka matyti, stebėti. Mano supratimu, taip neturėtų būti.

- O ar yra dėl netinkamo kunigo elgesio kažkokios sankcijos, gavus signalą, kad kunigas nederamai elgiasi? Kas tai, perspėjimas, ekskomunikacija, vyskupo įsakas, suspendavimas, na, nežinau kas...

- Taip, tai yra tam tikra struktūra, vyskupas ir konsistorija. Konsistorija yra valdymo organas, susirinkimai ten vyksta kartą į mėnesį ar du, pats esu konsistorijos narys ne vieną kadenciją, ir jos nario darbas būtent yra reaguoti į parapijose vykstančius dalykus: kas nepavyksta padaryti, jei yra kokia problema. Konsistorijos atstovas esu aš ir Palangoje Darius Petkūnas. Tad jei kas negerai, susiskambiname, pasitariame, žiūrime, ką galima padaryti. Kaip štai dėl straipsnio, kuris prasilenkia kiek su realybe, neatspindi realios situacijos, privalau reaguoti, kaip vietoje esantis konsistorijos narys. Arba štai savivaldos dalykai, buvę prieš kelis metus dėl finansų eilutės, kai pasisakė ir kunigas Mindaugas, privalau reaguoti į tai. Lygiai taip pat sprendžiame ir kitus dalykus dėl kunigų: už netinkamą elgesį, už pakartotiną netinkamą elgesį yra priemonės, kartais vyskupas asmeniškaikalbasi. Bet jei reik balsavimo dėl suspendavimo – tai vyksta konsistorijoje.

- O kaip su ekumenine veikla, ar yra mokoma kažkuriose krašto mokyklose liuteronybės, yra pamokėlės ar panašiai? Juk kraštas buvo liuteroniškas, ir bent kiek sužinoti apie tai galbūt vertėtų ir katalikams? Kad geriau suprastų greta gyvenančius kitos konfesijos piliečius...

- Taip, kunigas Šulcas veda pamokėles, o ir aš pats vedžiau. Vainuto gimnazijoje dvejus metus veikė tikybos pamokos liuteronams. Bet paskui keitėsi „Sodros“ įstatymas, ir jei dirbi ne pilnu etatu, mokesčiai vis tiek tapo privalomi pilni, tad su dirbančia tik kelias valandas mokytoja sutartis nebuvo pasirašyta... Tada ir vaikų tėvai prašė tų pamokėlių, ir aš pats reagavau, ir vyskupas. Kadangi turiu pedagoginį išsilavinimą, neliko nieko kito, kaip eiti pačiam, nes yra mokiniai. Metus sutikau, paskui ir antrus. Kol baigė mokyklą, tas klausimas vėliau ir užgeso.

- Juk išties svarbu ir tai, kad atsikėlę čia skirtingu laiku katalikai bent kiek suprastų liuteronišką kultūrą, jie juk užėmė pabėgusių, išvykusių liuteronų vietą... kad suvoktų skirtumus. Aš pati štai klausiu, nes man įdomu, nejau neįdomu kitiems, kaip turi atrodyti tradicinė liuteronų bažnyčia, tradicinės liuteroniškos pamaldos, kaip apsirengęs tradicinis liuteronų kunigas? Katalikų bažnyčioj ir pati žinau, kaip viskas vyksta ir kaip atrodo. Štai kai kur liuteronų bažnyčiose glaudžiasi abi konfesijos, ir problemėlė tokia: katalikams juk reik klausyklos, pas mus yra švč. Mergelė Marija, būna ir altorius jai, statula. O liuteronams kaip jaustis? Mokytis „Sveika Marija“? Antra vertus, atėjusi į liuteronų bažnyčią, tikiuosi pamatyti autentišką liuteronišką aplinką, o čia staiga toks „kentauras“, liuterokatalikiškas darinys...

- Tas dalykas apskritai, ar katalikų, ar liuteronų, ar sentikių konfesijose yra įvardijamas kaip tikėjimo krizė. Tas skaičiavimas „kiek yra katalikų“, taikomas iš bendros populiacijos, minusuojant katalikus, stačiatikius ir reformatus, mano nuomone, nėra teisingas. Čia buvo liuteronų kraštas, bet jų neliko dėl visi žinom, kokios priežasties.

- Išties tai yra ciniška taip kalbėti ir skaičiuoti, čia gi tuščion vieton užplūdo katalikai, vyko kolonizacija...

- Kiek iš tikro yra tikinčiųjų, sunku pasakyti... Situaciją aš vertinu istoriniu kontekstu: turime trisdešimt metų atkurtos Nepriklausomybės, vertinu socialiniu kontekstu – kokie žmonės čia suvažiavo (iš Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos), plius politiniu kontekstu: žmonės, užaugę laikmečiu, kai buvo pumpuojama į galvas, kad Dievo nėra. Koks yra jų tikėjimas, sunku pasakyti, bet štai liuteroniškose bažnyčiose, atsidarius sienoms, atvykdavo senieji krašto gyventojai su dovanomis, labdaromis, dideliais pinigų kiekiais, visa tai dalindavo žmonėms, padėdavo atstatinėti parapijas. Galimybės buvo didžiulės, reikia mašinos – duoda naują mašiną, autobusėlį. Tiems, kurie tuomet šiuos žmones sutikdavo, buvo aukso amžius.

- Bet juk svarbu, kaip viską organizuosi, kaip sugebėsi tą pagalbą, paramą panaudoti... Štai Plaškiai - kaip kiauras maišas, renkami pinigai nepanaudojami ir priedo akyse nuvertėja...

- Su Plaškiais yra kitas momentas, esu delegatas nuo bažnyčios, situacija yra žinoma. Anksčiau buvo galima labai daug ką nuveikti, o dabar ir tie pirmeiviai rėmėjai pasimirė, gal ne su visais jais buvo atsiskaityta, už tai, ką jie davė, nes kai duodi pinigus – nori, kad viskas būtų „in Ordnung“. Štai stovyklos Vanaguose – už kiekvieną eurą yra atsiskaitoma iki cento. Kad ir koks bebūtų finansavimas, nors dešimt eurų – žmogus nori žinoti, kur panaudoti tie pinigai. Tai yra raktas bet kurį dalyką tęsti: jei nori tai daryti, privalai atsiskaityti pilnai. Kitaip nieko nebus.

Kas nutiko su Plaškiais, mano manymu: susikūrusi bendrija tikėjosi, kad pradėjus bent kiek judėti, ims važiuoti iš visų pusių su medžiagomis, su pagalba, su pinigais. Atvažiavo, sutvarkė zakristiją, Jorgas (Jorg Nass), aptvėrė tvorą, bet ir tiek... Pinigų nuvertėjimas yra baisus... kad ir su „Gabrielium“ štai, iš duobės, iš skylės , iš pelkės pakilta į viršų. Ir šiandien tai įstaiga, kuri pati gali skirti gal ne pinigus, o pagalbą, ramentų, sauskelnių senelių namams. Toks ir yra tikslas, todėl ir aš, ir jūs remdami nenorėtume, kad mūsų pinigai nuskęstų. Pinigas turi kažką sukurti, kažką užauginti, kas vėliau gyventų savarankiškai. Tikriausiai ir tų žmonių, kurie kirto sienas ir vyko čia, buvo toks tikslas: duoti, kad atsistotume ant kojų, gyventume savarankiškai. Bet tai neįvyko.

- Sakykite, kunige, nuo kada Jūs Vyžiuose?

- Oficialiai – nuo 2010 metų balandžio 1-osios, bet 2008-aisiais buvo įkurta įstaiga „Gabrielius“ su diakonija, kaip „stogine“ organizacija, kuri įsteigta 2007 m. Ir jau po pusmečio pradėjome galvoti, ką daryti... Tuomet kunigas Romualdas Lechavičius dirbo su priklausomais žmonėmis priklausomybių centre Klaipėdoje, paskui jo gyvenimo situacija pasikeitė, ir jis gyvena nebe Lietuvoje. Gavosi taip, kad jis negalėjo, tad mes pasiekėme tašką, kuomet buvo pasakyta: arba uždarome tai, arba keičiame viską iš pagrindų. Tuomet „Kurėno“ kavinėje susitikę sėdėjome pasitarime, ir pats pasakiau: „Gerai, keičiame!“...

- O iki kada bažnyčioje vyko pamaldos? Juk ją 1993 m. pašventino, buvo visi kunigai susirinkę... Štai Zapyškio bažnyčia nepašventinta, ir ten pamaldos nevyksta, tik koncertai. Gi Vyžiuose, kaip suprantu, po pašventinimo pamaldos turėjo vykti?

- Bepigu buvo pašventinti Vyžius, kai ten buvo Dokšas, Juknaičių vadas, didelė pagarba jam, jis sutvarkė bokštą, stogą. Bepigu jam buvo tvarkyti, kai visi didžiuliai darbai buvo padaryti... Tada jis statė grūdų sandėlį, berods. Tuomet pinigų netrūko, ir tuos darbus padaryti, man regis, nebuvo sudėtinga. Kita vertus, tose įšventinimo pamaldose visi buvo suvažiavusieji žmonės. Realiai ten vietinių, iš Vyžių ar Juknaičių, nebuvo.

- Ar Juknaičiuose nėra tikinčiųjų? Juk ten nemažai gyventojų...

- Gi dauguma atveju susikūrę mišrios šeimos, susipynę, susipainioję... Atsiradus galimybei, prie Honeckerio išvyko Vokietijon ir viskas baigės. Dar vienas momentas – Vyžių parapiją aptarnauti buvo paskirtas Ernstas Roga, tuometis Šilutės klebonas. Jis važinėjo autobusais arba jį kas nors veždavo. Po ligų ir tapus silpnos sveikatos, jam tapo sudėtingiau Vyžiuose laikyti pamaldas, buvo garbaus amžiaus jau, ten šalta... Tad visai logiškas jo sprendimas: vietoje to, kad trise ar keturiese rinktis Vyžiuose, pasiūlyta atvykti Šilutėn. Ir Vyžiai užsidarė. Žmogus juk Šilutėj ir pasimeldžia, ir į parduotuvę nuvažiuoja... Pats pastebiu, kad kai kur sekmadienį mažiau žmonių, ateina, pavyzdžiui, penki parapijiečiai, jiems patiems nejauku, o dar giedoti reikia... Gerai, kad aš galiu vesti giesmę. O jei būčiau bebalsis? Būtų tragedija. Išeini pavargęs, nes tau buvo didžiulis stresas, kad teko „giedoti gaidžiu“, būti penkiese ir jaustis vienišu...

- Juk ir kunigas Žilinskis pasakojo, kaip jam buvo baisu dėl to, kad jautėsi tarsi plynam lauke...

- Taip viskas Vyžiuose geso, geso, žemyn, žemyn, paskui parapija buvo perrašyta tai vienam, tai kitam kunigui... Kažkas gi turi būti administratoriumi. Juk ir Remigijui Šemekliui buvo priskirti Vyžiai, tiesiog kad nuvažiuotų ir pažiūrėtų, ar viskas tvarkoj.

Altorius buvo padarytas, tiesa, toks stalas iš lentų sukaltas, o bažnyčia praktiškai buvo tuščia. Suolai iš kažkur atvažiavo vėliau, keturi, žaliais aliejiniais dažais dažyti. Net nežinau, iš kurios parapijos jie parėjo, gal net iš kultūros namų ar vaistinės, jie nebuvo bažnytiniai... Tai paskui juos supjaustėm ir išmetėm lauk, sukūrenom. Išsivalėm, kitaip tariant. Po truputėlį ėmėm ieškoti, kas tai bažnyčiai tiktų.

Noriu pastebėti apie liuteronų, katalikų tikėjimo, tikinčiųjų kismą. Metų gale žiūrime į patarnavimus: krikštus, santuokas, matome, kiek yra iš parapijų, ir kiek naujai prisijungusių prie parapijos. Jei kalbam apie manuosius, tai pusė yra iš parapijos, o pusė – iš pašalies, kurie atranda tikėjimą, atranda liuteronų bažnyčią ir prie jos prisijungia. Kuria šeimas, krikštija vaikus... Pilnai tikiu, kad jie sekmadieniais nesėdės pirmame suole, bet sėja jau įvykusi... Manau, kad mūsų bažnyčiai tai yra svarbu, kiekvienai bažnyčiai svarbus misijos darbas, būti tais, kurie eina, kalba, skleidžia Dievo žodį. Buvo taip, kad netilpom nei šeštadienį, nei penktadienį, kuomet yra krikštas. Vienas po kito ėjo...

- O jauni ar prisijungia, ar yra tendencija plėstis tikinčiųjų bendruomenei jaunimo sąskaita? Apskritai, nuo ko priklauso kunigo išgyvenimas, juk jis algos negauna... Jei maža parapija, tai kaip išgyventi?

Prisiminsiu iki tol buvusį posakį: „Jei į kunigystę atėjai dėl statuso ar pinigų, nieko nebus“. Tai neturi nieko bendro su pinigais, dideliu pelnu. Nebent pats gali duoti.

- Liuteronų kunigai turi šeimas, kurias reikia išlaikyti...

- Taip, bet mes turim savo darbus, užimtumą, verslus. Galiu jums skaldytų malkų atvežti (juokiasi). Tai yra atskiri gyvenimai - bažnyčia ir kunigo šeimos gyvenimas.

- Bet ar vyskupas neskiria paramos kunigams iš mažų parapijų, vien dėl motyvacijos...

- Yra šalpos, kai kada barteriu vieną kitą paremia, bet didžioji kunigų dalis turime savo darbus. Ir istoriškai žiūrint, liuteronai visada buvo aktyvūs, darbštūs, nes šiame regione gyventi buvo brangu. Turėjai iškart mokėti mokesčius bažnyčiai, o kad juos sumokėtum, privalėjai dirbti. Dėl to čia bažnyčios buvo tvirtos, dešimtinė buvo mokama be jokių „noriu-nenoriu“. Vyžiuose irgi ta pati istorija: dešimtinė, nes reikia mokyklai, bažnyčiai, vaikų poreikiams, šalpai, našlaičiams, vargstantiems. „Gabrieliaus“ pastatas štai yra statytas per du kartus. Iš pradžių statytas vienas, o paskui pasikeitė kunigas, ir buvo pristatyta dar tiek pat. Matosi pagal sieną – vienoks ir kitoks priestatas, praplėstas statinys.

- Paklausiu dabar tokį liūdną klausimą: apie Laučius. Kiek liuteronų bažnyčiai svarbus tas nelemtas kapinių klausimas? Mes labai tikėjomės pagalbos iš bažnyčios pusės, klausiau asmeniškai vyskupo, ar palaikys mus... Viskas taip ir liko. Raštus rašėme, prašiau pasirašyti ir bažnyčios atstovų, klausdama, ar mus palaikys, ar pasirašys... Viskas išblėso, išskydo, likom be palaikymo.

- Kas liečia Laučių kapinių situaciją, daug tokių yra kapinių, ne tik Laučiai, kurios yra privačiuose miškuose... Žemė buvo padaryta „skraidanti“, ir ten, kur ji nutūpė, ten ir mazgelis. Ir tada kyla klausimas: koks mano tikslas? Eiti kovoti už kapines ar žiūrėti gyvuosius?

- Bet jums nereikia kovoti. Kada šalia tavęs stovi kunigas, tu jautiesi stipriau. Kovotume mes, ar taip, ar taip. Kai Hilda paprašė pagalbos, ilgai galvojau, nes esu rezultato žmogus. Nemėgstu kelti bangas dėl nulinio rezultato. Pasakiau, kad sutikdama padėti, eisiu iki galo, padarysiu viską, kas įmanoma. Ji buvo viena, ir man jos buvo labai gaila. Ji negalėjo įeiti į kapines, kur palaidoti jos artimieji, tai siaubinga... tai būtų p r e c e d e n t a s. Atsiėmus vienas kapines, galima kautis ir dėl kitų.

- Manau, kad tai ir yra atsakymas. Niekas to precedento nenori. Tą patį dalyką turėjau su Rusnės bažnyčia. Kada beldi, beldi, beldi, ir niekas niekur nieko. Rusnės klausimas, kaip man paaiškino, yra tas, kad ten niekas nenori investuoti kol kas. Kas bus pirmas? Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ministerija su kadetų mokykla, Susisiekimo ministerija, Kultūros paveldas – visi stovi eilėje ir laukia. Kuris bus pirmas? Ir kada Susisiekimo ministerija įėjo, pradėjo po truputėlį ir kiti judėti. Yra precedentas, kad ten jau reikia, nes viena investicija jau padaryta. Kaposim toliau. Su kapinėmis galima padaryti tą patį.

Galima eiti ir per kitą pusę, kalbant apie kapines. Per artimuosius. Tai yra liuteroniška šeima.

- Bet juk jie ateistai, ar gali tikėtis atsivertimo ir elgesio pokyčių, matydamas, kaip siautėjama... To belaukdamas, ir numirsi.

- Reziumuojant: pilna tokių kapinių šiame krašte, kai kurios prikeltos, kai kurių neina prikelti, tai gal neverta eikvoti dėl jų energijos, o dėti pastangas dėl gyvųjų. Laučių atveju – kad ir dėl tos šeimos, kuri daro tokius vėjus, kad užkardytum tuos dalykus.

- Bet negyvuosius juk lanko gyvieji, tai jų artimieji...

- Mano tolimų artimųjų irgi palaikai kai kurių Sibire, kai kurie Wilhelm Gustloff laivu plaukdami buvo susprogdinti, jie jūros dugne. Kūnas yra kūnas.

- Sugrįžtant prie Vyžių bažnyčios: koks bus jos likimas?

- Su Vyžiais viskas paprasta: sunkiausias dalykas yra stogas. „Stogdesta“ 2017 metais padarė didžiulį darbą - žiemos metu iš vidaus pakeitė bažnyčios stogo konstrukciją, pagrindines nešančiąsias, net nenukeldami stogo. Buvo nukritusi kolona, arka, dangus švietėsi... Didelė pagarba šiai įmonei. Ant grindų dėjo ruošinius, paskui kėlė į vietas, ir taip praktiškai išgelbėjo stogą.

- O kas ten bus, kokia Vyžių ateities vizija?

- Po balkonu jau yra suformuoti trys kambariukai - cėlės žmonėms, kuriems reintegracinis periodas, kaip rekolekcijų vieta, palikus telefonus, atsijungti ir pasišvęsti maldai. Kita vieta – altorinė dalis, tai du trečdaliai bažnyčios, kurių grindis ketiname išbetonuoti, išlyginti. Suolus jau parsivežiau, jie dviejų rūšių, bandysiu sudėlioti. Esu parsivežęs altorių, krikštyklą, yra visas inventorius, sakykla, kurie atitiktų šios bažnyčios vaizdą ir nebūtų svetimkūniai. Visa tai dabar tvarko „Gabrieliaus“ žmonės, nes kasdien yra trys-keturios valandos darbo terapijos. Štai pastolius nuomotis dėl kelių valandų neapsimoka, nes moki ir moki... Surinkom lėšų, ir pastolius nusipirkom. Reikia Vyžiuose – naudojam čia, paskambino iš Pagėgių bažnyčios, kad reikia – nukeliavo ten. Jei reikia kažką paremontuoti – jau turim savo. Jei už tai „Gabrieliui“ perves kažkiek – puiku, bet tai ne komercija. Stogo dangą reikia keisti iš pagrindų, nes tik paramstėme, pakeitėme konstrukcijas. Teks ieškoti lėšų. Labdaroms paėmėm ūkinį pastatą, jo buvo likę tik trys sienos... Sumūrijom, sutvarkėm - ūkinis dabar jau atrodo kaip komplekso dalis. Visos labdaros važiuoja jau ten. O po galiniu balkonu bažnyčioje, kadangi ji stovi lankomoje, pravažiuojamoje turistų vietoje, norime Vokietijos pavyzdžiu įkurti tokią „Autobahnkirche“, kur važiuodamas gali užsukti atsigerti kavos, pasistatyti palapinę, atsipūsti, pyragėlių užkąsti. Tai va tokie planai mūsų.

- Dėkoju Jums už pokalbį, kunige!