Mykolas Ronikeris ir Žemaičių Naumiestis. I dalis

Aiški data, kurioje labai konkrečiai minimas Naumiestis, yra 1750 m. rugpjūčio 31 d. Dievo malone Lenkijos–Lietuvos karaliaus Augusto III suteikta privilegija Naumiesčiui rengti turgus ir jomarkus. Apie tai kalbėta straipsnyje „Kaip radosi naujas miestas senų gyvenviečių apsuptyje“. Šis valdovo aktas liudija, kad čia jau gyventa nemažai žmonių ir jų veiklą reikėjo pradėti valstybiškai reglamentuoti.

Ir jau visai netrukus Nowe Miasto – Naumiesčio – gyvenvietės vystymasis įgauna pagreitį. 1779 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis didikui Mykolui Ronikeriui perduoda Naumiestį nuomai penkiasdešimčiai metų. Ar šio didiko pasirodymas ir buvo tas stimulas, kuris paskatino spartų gyvenvietės vystymąsi, verta panagrinėti.

Rankant šiam pasakojimui medžiagą labai pagelbėjo Lietuvos valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja daktarė Ramunė Šmigelskytė – Stukienė. Ji ne tik patarė į ką atkreipti dėmesį, bet ir pasidalino istorine medžiaga. O tai lenkų istorikės Zofos Zielińskos straipsnis apie Mykolą Ronikerį istoriniame žinyne „Polski Słownik Biograficzny“. Jį į lietuvių kalbą išvertė Romualdas Ambrulaitis. Už visą šią pagalbą šio pasakojimo autorius šiems žmonėms labai dėkoja.

Mykolas Ronikeris. Kas jis?

Mykolas Ronikeris – Lenkijos karalystės kariuomenės generolas, LDK valdovų rūmų taurininkas. Pagal šeimos tradicijas Ronikeriai kilo iš Silezijos (Šlionsko). Jau nuo XVII amžiaus apsigyvenę Žemaitijoje.

Po tarnybos Saksonijos kariuomenėje karjerą M. Ronikeris pradėjo Lenkijoje 1755 metų lapkričio 10 d. Iš Lietuvos lauko etmono Mykolo Masalskio gavo generolo-adjutanto pareigas. 1758 m. gyveno Peterburge, kur suartėjo su Stanislovu Augustu Poniatovskiu, kur būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, padedant įtakingiems Rusijos politiniams veikėjams, buvo gavęs Saksonijos ambasadoriaus akreditaciją prie Rusijos sosto.

1759 metų sausio ar vasario mėnesį Ronikeris gavo Lenkijos karaliaus kariuomenės generolo majoro patentą. 1761 metų kovo mėnesį, kaip „familijos“ šalininkas, tapo Seimelio nariu nuo Ukmergės. Atrodo, kad Ronikeris šiame Seime nepasirodė. 1763 metų balandį drauge su kitais „familijos“ kovotojais nesėkmingai dalyvavo Čartoryskio Lietuvos Tribunolo steigime. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Viznos miestelio (Mozūrijos kraštas) Seimelyje su „Pulavos“ rinktinės jaunuoliais jėga vykdė deputatų į Seimą atrinkimą pagal kunigaikščių pageidavimus.

Paskutiniame „be karaliaus“ laikotarpyje buvo vieno iš būrio, priklaususių „familijos“ aplinkai, vadu. 1764 metų gegužės 7 d., elekcinio Seimo atidarymo dieną, Ronikeris ir jo pavaldiniai greta Rusijos kariuomenės saugojo tvirtovės vartus. Keletą dienų vėliau jis, su sau pavaldžiu 300 karių būriu, drauge su Rusijos kariuomene, išvyko persekioti etmono Branickio (vieno iš kandidatų į valdovus) pajėgas iki pat Vengrijos sienos.

1764 metais paskirtas LDK rūmų medžiokliu. O 1765 metų spalio 4 dieną gavo valdovo taurininko titulą. 1766 metų Seimas M. Ronikerį įtraukė į Karaliaus kariuomenės komisiją. 1767 metų sausio 18 dieną M. Ronikeris dalyvavo masonų ložės „Dorybingasis sarmatas“ (škotų mūrininkų gildijos tradicijomis, – aut.) steigiamajame susirinkime ir pasirašė steigimo dokumentus. 1768 metų liepos ir rugpjūčio mėnesių sandūroje buvo Rusioje, iš kur Lenkijos karaliui perduodavo žinias apie nedraugiškų dvariškių elgesį. Kaip atrodo, jau tuomet M. Ronikeris pirmumą gyvenime skyrė praturtėjimui, kas matyti iš Zalosčiaus žemės pirkimo (Rusios ir Podolės vaivadijose) kartu su Poznanės vaivada Petru Potockiu.

Dėl 1771 metų gegužės mėnesį rusų suimto svainio Juozapo Mončynskio, Ronikeris kartu su Mykolu Juozapu Radvila, taip pat Miončynskio svainiu, pasižadėjo piniginiu užstatu už suimtąjį (kiekvienas iš jų sumokėjo po 2 tūkstančius dukatų) ir padėjo atgauti laisvę. Nežinoma, kada M. Ronikeris tapo generolu leitenantu, tačiau 1772 metų sausio 25 dieną jau randame jo parašą tokiu laipsniu ant dokumentų. 1775 metų sausio mėnesį pirmininkavo Karaliaus iždo komisijai.

****

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas III mirė 1763 m. spalio 5 d. O naujasis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, Rusijos imperatorės Jekaterinos II spaudimu, Lietuvos ir Lenkijos elekciniame seime išrinktas tik 1764 m. rugsėjo 7 d. Karūnavimas įvyko 1764 m. lapkričio 25 d. Varšuvos Šv. Jono katedroje. Jam suteiktas Lenkijos karaliaus, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mozūrų, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Sebežo ir Černigovo didžiojo kunigaikščio titulas.

LDK rūmų medžioklis (lenk. łowczy nadworny) – XVI a. pabaigoje LDK valdovo dvaro struktūroje įsitvirtinusi pareigybė, kilusi iš vyriausiojo medžioklės prižiūrėtojo pareigų. Rūmų medžiokliais XVII a. dažniausiai tapdavo valdovo aplinkos žmonės – artimi valdovui dvariškiai, medžioklės kompanionai, kartais – net gi užsieniečiai. XVIII amžiuje ši pareigybė buvo įtraukta į aukšto rango valstybės pareigūnų – dignitorių – sąrašą. Taurininko pareigybė buvo viena pakopa aukščiau nei medžioklio.

Taurininkas (lenk. cześnik) – XV a. valdovo dvare atsiradusi pareigybė. Taurininkas rūpinosi valdovo stalo gėrimais. Pagal rangą taurininkas ėjo po didžiojo stalininko. XVI a. pareigybė virto valdovo rūmų garbės titulu – dignitorija; taurininko pareiga teliko retsykiais per iškilmes paduoti valdovui taurę. Ilgainiui taurininkas, kaip titulinė pareigybė, atsirado vaivadijose, po vieną – pavietuose.

Pareigybės turėjimas suteikdavo pirmenybę rangų sistemoje, nes visa dvaro kultūra buvo paremta nustatytų taisyklių ir ceremonialo laikymusi.