Mykolas Ronikeris ir Žemaičių Naumiestis. II dalis

Prašė ambasadoriaus (Rusijos, – aut.), kad kreiptųsi į Rusijos karinę vadovybę dėl ypatingo dėmesio į šį Seimelio susirinkimą. Ir garantavo, jeigu rusų dalinio, esančio Vladimire, vadas klausys jo įsakymų, jis pilnai galės suvaldyti situaciją.

Tas pažadas neatitiko tikrovės: pasak Černigovo kašteliono* Juozapo Liudviko Podhorenskio pranešimo karaliui, Ronikeris su ginkluotų žmonių palyda įžengė į seimelio bažnyčią. Tad pasipiktinusių tuo faktu piliečių buvo nuginkluotas ir gelbėdamasis buvo priverstas bėgti.

Rengiant ataskaitas Stanislovui Augustui Poniatovskiui apie savo nepavykusias pastangas tapti Seimo nariu, M. Ronikeris jose rodė nepriekaištingą ištikimybę karaliui, dėl kurios jo neprieteliai kėlė abejones dėl jo giminystės ryšių su Miončynskiais. M. Ronikerio kandidatavimo į Seimą reikalai buvo sprendžiami dar 1776 metų liepos mėnesio pabaigoje ir rugpjūčio mėnesio pradžioje, kai buvo karaliui siūlyta jo kandidatūra į Seimą nuo Viznos seimelio. Tačiau šiam projektui nebuvo lemta išsipildyti.

Nuo 1776 metų nutrūksta M. Ronikerio viešo politinio gyvenimo pėdsakai. Taip pat neaišku, už ką 1785 metais jam buvo įteiktas Baltojo erelio ordinas. 1787 metais M. Ronikeris savo turėtą taurininko pareigybę perleido – greičiausiai pardavė – pulkininkui Robertui Bžostovskiui. Toks sandoris, be jokios abejonės, turėjo įvykti tik gavus valdovo pritarimą, nes Stanislovas Augustas Poniatovskis 1787 m. vasario 20 d. patvirtino taurininko pareigybę Bžostovskiui.

Turtai

Materialinį pagrindą viešam aktyvumui M. Ronikeris susikūrė 1759 metų vasario 14 dieną, vedęs turtingą našlę Marijoną Karoliną Oborską, tapusią našle po savo vyro kašteliono Žygimanto Linovskio mirties.

Linovska tuomet užrašė Ronikeriui 60 tūkstančių auksinų vedybų sutartyje. 1760 metų pradžioje iš LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Radvilos M. Ronikeris gavo palankų įkeitimą ir 1768–1772 metais nusipirko Zalosčių (Vakarų Ukraina, Ternopolio apylinkės) miestą ir 13 kaimų su apie 86 tūkst. auksinų metinių pajamų.

1773-1775 m. Seimas, vadovaudamasis besąlygiška jo ištikimybe karališkai Didenybei, pripažino Ronikeriui emfiteuzę Kvėdarnos ir Vainuto seniūnijoms ir Kryničanams, Kamieneco paviete Podolėje. Tai yra pripažinta teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas.

1779 metų liepos 21 dieną Stanislovas Augustas Poniatovskis perdavė Ronikeriui Naumiestį Žemaitijoje, gretimą Kvėdarnos seniūnijai, kaip 50-ties metų nuomą.

Mykolas Ronikeris mirė 1802 m. Jo palaidojimo vieta nežinoma.

Šeima

M. Ronikeris buvo vedęs tris kartus. Po Marijonos Karolinos Oborskos, Linovskio našlės, mirties vedė Palenkės vaivados** Antano Mončynskio dukrą Teresę. Jos kraitis davė Ronikeriui 500 tūkst. auksinų. 1781 metų lapkričio 12 d. trečią kartą vedė antros žmonos pusseserę Juzefą iš Miončynskių giminės. Ji jam atnešė 200 tūkst. auksinų kraičio.

Iš pirmos santuokos Ronikeris nesusilaukė palikuonių. Su antra žmona susilaukė sūnaus Antano, kuris 1793 m. mirė. Su trečia žmona – dviejų sūnų Stanislovą Augustą (gimusį 1785 m.) ir Kazimierą Juozapą (1785–1863 m.).

M. Ronikeris 1783 metais tikėjosi gauti Austrišką grafo titulą, vėliau jį tikėjosi gauti 1785 m. Pagal Simoną Konarskį tik jo sūnums Stanislovui Augustui ir Kazimierui Juozapui pavyko gauti grafo titulą iš rusų 1850 metais.

Labai aiškus M. Ronikerio įspaudas Naumiesčio istorijoje yra tai, kad 1782 m. jo rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatyta bažnyčia. Fundatorius nebuvo pamirštas – Žemaičių vyskupas Adam Koscia, 1790 m. konsekruodamas naujuosius maldos namus, suteikė jiems Šv. Mykolo Archangelo vardą.

Albertas Juška 2020 m. išėjusioje atsiminimų knygoje „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ mini, kad Naumiestyje gyveno bent trys Ronikerių kartos. Su jų parama Naumiestyje dar pastatyta sinagoga žydams ir bažnyčia evangelikams, 1840 m. suremontuota Degučių bažnyčia. Paskutiniam Ronikeriui carinė valdžia nepratęsė dvarų nuomos sutarties ir jis 1852 m. išvyko į Lenkiją. Ronikeriai gyventojų atmintyje nepaliko garbaus prisiminimo: siekdamas didesnių pelnų, savavališkai buvo įvedę 5 lažo dienų savaitę, baudžiauninkus vertė mokėti dar papildomus mokesčius.

Mykolo Ronikerio buvimą Naumiestyje liudija miestelio kapinėse esantis vietinės bendruomenės gražiai prižiūrimas kapas, ant kurio užrašas „Zofia Hr. Roniker 1852 r.“. Kaip tai siejama su mūsų aprašytu Ronikeriu, kol kas šaltinių rasti nepavyko.

Tai tik keletas epizodų, kurie liudija apie Mykolo Ronikerio gyvenimą ir veiklą. O ar jo atsiradimas Naumiestyje labiau paskatino jo plėtrą – atsakyti vienu žodžiu kol kas sudėtinga. Visokiu atveju tikrai aišku, kad XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios politiniai ir kultūriniai Lietuvos įvykiai tikrai veikė ir Naumiestį, ir netolimą Gardamą, ir Švėkšną bei kitas paribio gyvenvietes. Jos visos vystėsi, o įtaką darė to meto bendri ekonominiai ir socialiniai procesai.

***** 

* Kaštelionas – pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas arba valdovas.

** Vaivada – aukščiausias LDK, Abiejų Tautų Respublikos ir Lenkijos Respublikos vaivadijos pareigūnas, vaivadijos valdytojas, Abiejų Tautų respublikos Senato pareigūnas.