Senųjų krašto gyventojų atminimo pamaldos

Liuteroniškosios kapinių šventės vyko visą vasarą daugybėje šiame krašte nutūpusių senųjų liuteronų kapinaičių, visos jos žymi netoliese buvusius kaimus, gyvenvietes ir juose kadaise gausiai besispietusius šišioniškius. Jie išnyko, išvyko, buvo išvaryti, dingo ištisi kaimai - numelioruoti, sunaikinti, tik vietomis kur ne kur tebestovi mokyklos ar bažnytėlės, stoiškai primenančios mums praeities didybę ir gausiai apgyvendintą kraštą. Vietiniai sensta, silpsta, jų gretos retėja, ir be lietuvių palaikymo ar bent menko empatijos parodymo, liks vienplaukiai žvarbiam vėjyje. Tai metafora, bet skaudi. Todėl tokios šventės turėtų būti proga juos palaikyti, parodyti, kad nėra vieni. Ar ateitumėte drauge su liuteronais giedoti jų giesmes, nes juk visi esame krikščionys?

Tą dieną, kai regis, kiekvienas padorus žmogus, gyvenantis čia, privalėtų prisiminti gulinčiuosius senosiose Šilutės evangelikų liuteronų kapinėse, uždegti žvakelę… Nes čia guli kūrusieji mūsų miestą, nusipelnę ir garbingi miestiečiai.

Šiemet dalyvavusiųjų gretos buvo menkos. Krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio metais pernai atvyko ir klaipėdiečiai, gi šiemet atėjo vienas kitas.

Kunigas Remigijus Šemeklis laikė pamaldas ir pamokslo metu paminėjo apie gyvenimo knygą, kuomet mirusieji bus teisiami iš užrašų knygos pagal jų darbus. Paskutinio teismo dieną bus suskaičiuoti visi mūsų darbai, geri ir blogi, antroji mirtis - ugnies ežeras, į kurį bus įmesti neįrašytieji į gyvenimo knygą. Mano bičiulė yra pasakiusi, kad tikėjimo paslaptis ruošia mus mirčiai, tai valandai, kuomet paliksime šį pasaulį. Jai ruoštis privalome visą gyvenimą, ir gyventi privalome taip, kad kiekviena mintis ir žodis, kiekvienas poelgis būtų garbingas ir teisingas. Kiekvieną dieną. Kiekvieną valandą. Kiekvieną minutę.

Tos liuteronų giesmės paliečia širdį, nes giedamos, išsakant pasitikėjimą Dievu, sekant jį ir siekiant tapti bent kiek panašiais į Jį. Ar prisimenate liuteronus, savo brolius ir seseris Kristuje, atgulusius senosiose liuteronų kapinėse, ar aplankote jų kapus?

Vartai tebestovi nubraižyti popieriuje, jie nesimaterializuoja ir niekaip nepastatomi. Administracijos direktorius p. Jurkus į mano paklausimą dėl vartų atsakė, kad tai bus svarstoma, ir jei biudžete bus numatyta lėšų…

Jei… Jei… Jei bus numatyta…

O kol kas sniego apklotas buvo ta šviesa, kuri sušvelnino žvarbą, nuklojo kapus ir pridengė mūsų abejingumą vietinių atminimui.