Apie šišioniškių tarmę su Indre Skablauskaite

Šįkart dienraštis „Bernardinai.lt“ žvelgia į Mažąją Lietuvą ir pristato šišioniškių, dar kitaip vadinamą lietuvininkų, tarmę, kurią geriau padeda suprasti viena iš vos keliasdešimties ja kalbančiųjų – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorė, etnologė INDRĖ SKABLAUSKAITĖ.

- Šišioniškių tarmė – Mažosios Lietuvos palikimas. Kaip ji susiformavo ir kokia yra jos istorija?

- Mažoji Lietuva – istorinis-etnografinis Prūsijos regionas, kuris buvo apėmęs šiaurės rytines Prūsijos dalis. Nuo seniausių laikų beveik 700 metų čia gyveno ir lietuviai, ir vokiečiai. Aišku, istorinių faktų yra ir daugiau. Po Žalgirio mūšio Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas atidavė Kryžiuočių ordinui dvi mylias žemės juostų palei Nemuną ir Kuršių marias – nuo Ragainės iki Klaipėdos, kad kryžiuočiai galėtų sausuma pasiekti Klaipėdos pilį.

Po Melno taikos sutarties gyventojų krašte buvo labai nedaug. Tada į šitą teritoriją ėmė keltis lietuviai, žemaičiai ir kiti Prūsijos regiono gyventojai. Ilgainiui, kalbant apie kur kas senesnį laiką, čia ėmė vyrauti lietuvių kalbos tarmės. Dėl to labai dažnai žmonėms būna klausimų – jeigu čia niekuomet nebuvo Lietuva (nes, sakykim, šitas kraštas priklauso Lietuvai nuo 1923 metų), kodėl tie žmonės kalbėjo lietuviškai?

Šie faktai tai ir pagrindžia, nes visada čia buvo lietuvių etninės žemės. Pati Mažoji Lietuva kaip sąvoka pirmąkart paminėta maždaug 1517–1526 metais. O vėliau šiuo terminu buvo vadinamas tik Klaipėdos kraštas.

Taip ir susiformavo: septynis šimtmečius čia gyveno lietuviai ir vokiečiai, kurie kalbėjo ir lietuviškai, ir vokiškai. Tarmės yra paveikusios viena kitą. Daugelis žmonių, kurie gyveno kaimuose, be jokios abejonės, buvo išsaugoję lietuviškąjį kalbinį variantą – kalbėjo lietuviškai, bet mokėjo ir vokiškai, nes visose miestų įstaigose, mokyklose, parduotuvėse buvo kalbama vokiškai. Žmonės bendravo vieni su kitais.

Bažnyčiose iš ryto Mišios būdavo laikomos vokiškai, popiet – lietuviškai, tad viskas tarmės, kalbos atžvilgiu buvo gana padoru. Iki Pirmojo pasaulinio karo pamokos mokyklose – ir lietuviškai, ir vokiškai. Kaip ir sakiau, miestuose ir įstaigose kalbėjo vokiškai, bet tie žmonės mokėjo ir lietuvių kalbą.

Daug kas iš esmės pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Vokietinimas truko ilgesnį laiką, bet padėtis visiškai pasikeitė, nes, kai čia atkeliavo frontas, Šilutėje buvo likę septyni žmonės, Klaipėdoje irgi panašiai – arba penki, arba septyni. Kaimuose žmonių buvo likę šiek tiek daugiau, bet miestai patyrė visišką štilį, ir čia nieko nebeliko.

Dauguma žmonių pasitraukė į Vokietiją, kai kurie grįžo, o grįžusieji buvo ištremti į Sibirą, ir tuomet čia pradėjo važiuoti visa Lietuva. Turime suvažiavėlių kraštą ir nykstančią arba beveik išnykusią lietuvininkų tarmę.

- Šišioniškių tarmė dar vadinama lietuvininkų tarme. Kaip šios tarmės vartotojai dažniau patys save pristato – lietuvininkais ar šišioniškiais? 

- Kalbininkai šią tarmę vadina vakarų žemaičiais. Kodėl taip yra? Tuomet, kai skirstė lietuvių tarmes, apie 1972 metus, tų gyventojų, kurie kalbėjo lietuvininkų tarme, jau nebuvo daug, bet šiek tiek daugiau nei dabar.

Kalbininkai pagal ie ir uo tarimą dalį lietuvininkų, kurie gyveno nuo Plikių iki Juknaičių, priskyrė vakarų žemaičiams. Pietų žemaičiai vietoj ie, uo sako i, u (pins, dūna), šiaurės žemaičiai sako pėins, douna, o, kadangi lietuvininkai sakė pėns, dona, tai juos kalbininkai priskyrė vakarų žemaičiams. Klaipėdos kraštas, etnografinė Mažoji Lietuva, yra nuo Plikių iki Smalininkų, o dalis nuo Juknaičių iki Smalininkų priskiriama vakarų aukštaičiams.

Tai čia toks sąlyginis dalykas. Kartais sako – šišioniškių tarmė, bet geriau būtų vadinti lietuvininkų tarme. Tačiau patys tarmės vartotojai dažnai save vadina memelenderiais, klaipėdiškiais, šišioniškiais.

- Kuo ši tarmė išskirtinė kitų Lietuvos tarmių kontekste? Kokiomis ypatybėmis ji pasižymi?

-Ie, uo tarimas – vietoj šių dvibalsių sako ė, o. Visuomet yra minkšta l – tai yra vėlesnė vokiečių kalbos įtaka. Lietuvininkai niekuomet neturėjo vietininko, sakydavo į su galininku, pavyzdžiui, gyvenate ne name, o į namą, miegate ne lovoje, o į liovą.

Kalbant apie žodyną, labai daug germanizmų, šiek tiek yra slavizmų. Yra žodžių, kurie turi kitą reikšmę. Pavyzdžiui, lietuvininkai mezga ne su virbalais, o su adatom (virbalai reiškia adatas, o adyti – megzti). Be to, visos bulvės yra ropės. Armonika lietuvininkams yra dūdos. Jie turi išskirtinių žodžių.

- Į kokias kitas tarmes ji yra panaši?

- Jeigu imtume klaipėdiškius, kuriuos kalbininkai yra priskyrę vakarų žemaičiams, tai turime šiek tiek panašumų. Mūsų lietuvininkai, kurie gyveno nuo Plikių iki Juknaičių, turėjo kažkiek panašumų su žemaičiais, pavyzdžiui, trumpindavo galūnes.

O tie, kurie gyveno nuo Juknaičių iki Smalininkų, turėjo panašumų su aukštaičiais, kalbant apie tam tikras konstrukcijas. Bet pati lietuvininkų tarmė yra visiškai kitokia, autentiška.

- Ar nieko bendra su šišioniškių tarme neturintiems asmenims apskritai sunku ją suprasti?

- Iš pradžių gal ir sunku, nes yra labai daug žodžių, kurių, atrodo, nesupranti. Pavyzdžiui, brišu sviestu (šviežiu sviestu), įsimėtė šinkio į šlides (kumpio į roges). Ilgiau pasiklausius, suvokus kontekstą galima suprasti, bet yra tikrai tokių žodžių, ypač daug germanizmų, kurie neleidžia suprasti.

- Jūs pati šišioniškių tarmę girdėjote nuo vaikystės. Kokią jūsų gyvenimo dalį šiandien ji užima? Ar tarmę vartojate kasdien? Ar tai yra svarbi jūsų tapatybės dalis?

- Esu išmokusi šią tarmę iš savo tetų, ją girdėjau nuo vaikystės. Kasdien jos namų aplinkoje tikrai nevartoju. Ne kasdien, bet labai dažnai ją vartoju Šilutės Hugo Šojaus muziejuje, nes vedu ekskursijas, edukacijas ir įvairiausius renginius lietuvininkų tarme. Man tai yra labai svarbu.

Labai džiaugiuosi, kad galiu prisidėti, kad tarmė nemirtų, gyvuotų, kad bent kelis žodelius išlaikytume. Jau daugybę metų turime lietuvininkų tarmės mokyklėlę, ir kaskart vis daugiau žmonių ateina pasimokyti. Tai nėra visiškas juodas kalimas, kad kalame kiekvieną raidę ar kažkokį žodį, bet sužinome apie tų žmonių praeitį, kokie buvo papročiai, kuo jie buvo išskirtiniai, ir kai ką parsinešame į savo namus.

- Šišioniškių tarmė sparčiai nyksta. Kiek apytikriai kalbėtojų šiandien dar moka šišioniškių tarmę? Ar šie žmonės yra senųjų lietuvininkų palikuonys?

- Taip, jie yra senųjų lietuvininkų palikuonys. Duok Dieve, kad jų būtų 50. Yra daug jaunesnės kartos palikuonių, bet jie pakliūva į kitą aplinką, ir net nebėra jokios galimybės su kuo pasikalbėti – tarmė nėra išsaugoma, nes tiesiog nėra su kuo bendrauti.

- Lietuvių kalbos tarmėms nykstant, kyla klausimas, kaip jas išsaugoti. Ar šišioniškių tarmę dar įmanoma atgaivinti? Kaip manote, kokia ateitis jos laukia?

- Labai tikiuosi ir sakau, kad ji tikrai bus išsaugota ir gaivinama. Jau daugybę metų Šilutės Hugo Šojaus muziejuje turime lietuvininkų tarmės mokyklėlę, kuri vyksta kiekvieną mėnesio šeštadienį, vykstame į ekskursijas, leidžiame edukacinius leidinius, įvairius garso įrašus.

Mokiniai, kuriuos ruošia ir mokytoja Vaida Galinskienė, ir dreverniškė Virgina Asnauskienė, pelno įvairias pasakotojų konkursų prizines laureatų vietas, dalyvauja „Tramtatulyje“ (Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkurse – aut. past.) – tai yra pagrindas. Tie vaikai ir suaugusieji nori kažką prisiminti, išreikšti pagarbą tiems žmonėms, kurie kažkada čia gyveno, kurių čia žemės ir kurių etnine kultūra naudojamės.

- Kaip ir minėjote, jūs Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vedate edukacijas šišioniškių tarme. Ar sulaukiate daug susidomėjusiųjų? Kokiais įspūdžiais dalijasi apsilankiusieji muziejuje?

- Dabar labai populiari edukacija muziejuje „Valgiai buvo šventi“. Žmonės ragauja lietuvininkų patiekalų ir klausosi lietuvininkų tarme apie tuos patiekalus. Iš pradžių gal ir būna šioks toks suglumimas, ypač iš kito Lietuvos regiono atvykusiųjų, bet paskui jis nustelbiamas, žmonėms pasidaro įdomu.

- Taip, minėjo. Turime daug minėtinų dienų, bet ši diena yra labai svarbi, minima, ypač kai būna jubiliejiniai metai. Bet kiekvienais metais paminime. Šiais metais muziejuje buvo atidaryta paroda apie lietuvininkus ir tikrai buvo paminėta.

Bernardinai.lt