L.Maziliauskienė: Turi būti gerai, nes, žinau, kad niekas nepasikeis

Nors jau po pietų, bet miestelis tarytum dar nepabudęs. Diena irgi atrodo, net nepasistengė išaušti. Per patį centrą tingiai pravažiuoja vienas kitas automobilis. Jei ne per centrą besidriekianti Johaneso Bobrovskio gatvė, sakytum, čia jau niekas negyvena. Mintyse iškyla  kažkada matyto filmo vaizdai – jaunų žmonių pora, kuri nuvyko paviešėti į, berods, Islandiją, ryte atsibudę supranta, kad visa žmonija, išskyrus juos, dingo. Darkart apsižvalgau aplink, bet nepamatęs nė gyvos dvasios, vaizduojuosi esąs kito filmo apie ištuštėjusį miestelį atklydęs herojus.

Praėjęs pro apgriuvusį, be stogo, metaline tvora aptvertą raudonų plytų pastatą, pasuku į Šereikos gatvelę. Tolumoje matau bažnyčios bokštą, o čia, visai prieš akis, su stogu, bet irgi stovi varganas pastatas. Tai svirnas. Vos paėjėjus atsiduriu prieš jaukų, mažu penktu numeriu pažymėtą, gražiai suremontuotą namą. Ant vieno jo galo laiko aptrintas tentas. Jame užrašyta: Johanesas Bobrovskis. Po apačia, žaliame fone, smulkesnėmis raidėmis kitas užrašas: Pagėgių krašto turizmo informacijos centras. Žengiu vidun. Pasitinka darbuotoja. Susipažįstame - Loreta Maziliauskienė. Jos pareigos - turizmo ir verslo vadybininkė. Iš vos prasidėjusio mūsų pokalbio suprantu, kad prie įstaigos pavadinimo, kuris užrašytas tente, dar reikia įterpti du žodelius – „ir verslo“.

- „Šilokarčema“ apie mūsų įstaigą jau rašė. Kritikavo, - sako pašnekovė,  kai atskleidžiu jai savo planą, jog šiam leidiniui ruošiu straipsnį.

- Jei jau kritikavo, tai aš nekritikuosiu. Mano straipsnis bus kitoks, - atsakau ir tuoj pat pajaučiu šiltesnį pašnekovės santykį.

Loreta pasakoja, kad šioje įstaigoje pradėjo dirbti nuo praėjusių metų pavasario. Ji diplomuota kraštovaizdžio specialistė, kuri kiekvieną dieną į darbą važinėja iš Stoniškių, tai yra apie 27 kilometrus. Nemenkas atstumas, o antra vertus, Pagėgių krašte rasti darbą nėra taip paprasta.

- Kai pradėjau dirbti aną 2023 metų pavasarį, pakerėjo nuostabi gamta, - sako pašnekovė, - tačiau kartais užplūsta liūdesys, nes šioje įstaigoje, šiuo metu esu viena darbuotoja. Žinia, įstaigoje dirba mažiau nei pusę krūvio turinti valytoja ir lygiai pusę krūvio buhalterė, tačiau jų darbo specifika tokia. Ne kasdieną susitinkame. Įstaigos vadovė yra vaiko priežiūros atostogose. O kartais juk reikia pasitarti, kolegiškai pasišnekėti. Galiausiai juk yra darbų, kuriuos vienam padaryti labai sunku. Kokia čia įstaiga be vadovo... Žinoma, kai kuriuos vadovo darbus tenka daryti man, bet juk negali viską aprėpti viena... Kai tampa nepakenčiamai liūdna, sėdu į automobilį ir važiuoju link Šereiklaukio. Grįžtu ir vėl gerai. Turi būti gerai, nes, žinau, kad niekas nepasikeis.

- O ar kreipėtės į merą ar vicemeres? - klausiu.

- Kreipiausi, - atsidūsta mano pašnekovė.

- Ir kaip? – neatlyžtu.

- Ai... – nežymiai mosteli ranka Loreta, - viską atperka lankytojų emocijos ir šypsenos. Jei už kiekvieną šypseną gaučiau bent po mažytį pinigėlį, būčiau labai turtinga. Kai prasideda sezonas, tai tik spėk suktis. Vokiečiai durų neuždaro.

Loreta, visai neblogai susišnekanti vokiečių kalba, sako sulaukianti savarankiškai keliaujančių svečių iš Leipcigo, Drezdeno, Hamburgo, Erfurto ir kitų Vokietijos miestų.

- Man klebonas yra patikėjęs bažnyčios raktą, nes vokiečiai būtinai nori apsilankyti maldos namuose. Antai atvykusi grupė net giedojo. O vienas vokietis visą savaitę gyveno mūsų krašte ir vaikščiojo pėsčiomis ieškodamas savo senelio, dirbusio prie geležinkelio, pėdsakų. Vartuliškiuose gyveno ne tik jo seneliai, bet ir tėvai bei vyresnysis brolis čia gimė. Kai gali turistams ir didelių sentimentų vediniems žmonėms pagelbėti, apima neišpasakytas geras jausmas. Aišku, mūsų įstaigos lankytojai ne tik vokiečiai. Štai užsirašė ir artimiausiu laiku sulauksiu vaikų grupių iš Šilutės, Pagėgių. Būna ir iš Tauragės, kitų Lietuvos miestų. „Istorijos inkubatoriuje“ vaikų, ir ne tik vaikų, laukia įvairios pramogos, - su įkvėpimu pasakoja Loreta.

Pašnekovė sako - būna akimirkų kai jautiesi be kaltės kalta. Antai, vokiečiai vis klausinėja apie šalia stūksančius apleistus pastatus. Jiems keista, tai šitie buvusio dvaro pastatai tarsi vaiduokliai stūkso pačiame miestelio centre.

- O ką aš jiems galiu atsakyti į tuos besikartojančius klausimus? – nuleidžia akis Loreta.

Kai pasiteirauju kaip sekasi sutarti su vietos seniūnu ir miestelio bendruomene, gyventojais, pašnekovės nuotaika tuoj pat pagerėja.

- Su bendruomene ir gyventojais sutariame. Žmonės labai norėtų, kad Vilkyškių gyvenimas būtų aktyvesnis, bet ne viskas jų valioje, - porina pašnekovė.

Viename asmenyje esanti turizmo ir verslo vadybininkė, laikinoji vadovė, gidė ir visų reikalų tvarkytoja, apibendrindama mūsų pokalbį sako, kad pagrindinis įstaigos tikslas yra viešinimas.

- Labai noriu, kad mūsų svečiai apie šį kraštą išsivežtų pačias geriausias emocijas, kad jie aplankytų visus mūsų rekomenduojamus objektus. Tai Rambyno kalnas, Martyno Jankaus muziejus, daugiakamienė pušis - vadinama Raganų šluota... Ir dar, kaip galiu nepasidžiaugti, kad šiemet, mūsų krašte, atsirado du nauji verslai, kuriuos įkūrė jauni žmonės. Būtinai aplankykite kada nors ir juos. Prašau palaikyti jaunimo iniciatyvas, - sako ir iškart diktuoja galbūt būsimojo rašinio herojų telefonų numerius pašnekovė.

Atsisveikinęs su Loreta ir jau sėdėdamas prie automobilio vairo, iki pat namų galvojau, kiek daug žmoguje telpa to paprasto gerumo ir meilės bei mintyse pradėjau dėlioti būsimo rašinio struktūrą. Rašinio, kurio tikslas yra atskleisti kantriai dirbančio žmogaus dvasios šviesą. Ar šį tikslą įgyvendinti pavyko, nuspręs Garbusis Skaitytojas.