Apie Lietuvos kultūros kongresą ir Kultūros kanoną

Kodėl tai svarbu? Albertui Einšteinui tarp daugelio jo pasisakymų, priskiriamas ir toks: „Bijau, kad būtinai ateis diena, kuomet technologijos pralenks paprastą žmogiškąjį bendravimą. Ir pasaulis gaus idiotų kartą.“ Ar mus tai tenkina?

Lietuvos kultūros kongresas: istorija, pamokos, ateitis

Prieš 100 metų, 1925 m. birželio 28 dieną Kauno rotušėje įvyko pirmasis Lietuvos kultūros kongresas. Jame dalyvavo 81 delegatas. Lietuvos Vyriausybei tuo metu vadovavo Mykolas Sleževičius, laikęsis nuostatos, kad kultūros srityje politikai turi įsiklausyti į pilietinės visuomenės nuomonę ir pagal išgales įgyvendinti jos lūkesčius. Kultūros kongresai anuometinėje Lietuvoje vyko dar kelis kartus. Tuo trumpu savarankiškos valstybės gyvavimo laikotarpiu tai buvo labai svarbus Tautai ir Valstybei veiksnys, bet daugiau informacijos (bent jau man) apie tuos kongresus internete rasti nepavyko. Pasirodo, kad knygų apie tai irgi neturiu.

1990 m. gegužės 19 d. Vilniuje įvyko pirmasis atkurtos Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimas, Atgimimo metu suvaidinęs didžiulį vaidmenį ne tik kultūriniame, bet ir visuomeniniame politiniame gyvenime. Vienas iš 1990 metų Kongreso organizatorių Romualdas Ozolas sakė: „Jeigu pačiuose principuose nesiremsime kultūros suvereno – žmogaus – absoliučia teise – mūsų kultūra bus pasmerkta. Tik žmogus kaip nelygstama vertybė ir absoliutus atskaitos taškas gali kurti sveiką kultūrą. Sakydamas „žmogus“, žmogų suprantu europietiškai, – kaip proto subjektą… Neapykantos, baimės, nepasitikėjimo dalykai labai pragaištingi. Jie neturėtų būti paimti į šią pusę. Mes turime iš opozicijos Maskvai, kompartijai, Vašingtonui, Viešpačiui Dievui tapti pozicija gyventi su Maskva, Vašingtonu, kompartija, su Viešpačiu Dievu. Jie užima tam tikras vietas, yra kažkas mums kaip ir mes patys vienas kitam. Mes neužimsim kompartijos vietos, neužimsim Maskvos, net jei ji labai nepatinka. Nereikia siekti to, kas neįvykdoma, reikia daryti tai, ko reikia. Kurti svarbiausias kultūros sferas ir formas.“

2024 m. birželio 12 dieną Lietuvos Respublikos Seime vyko mokslinė-praktinė konferencija (A. Juozaitis vienas iš tos konferencijos iniciatorių, mokslinio komiteto narys). VDU profesorė dr. Giedrė Kvieskienė konferencijoje sakė: „Kultūra yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, todėl šio tęstinio renginio tikslas – įtraukti visuomenę į diskusijas apie kultūros svarbą ir aktualijas.“

Konferencijos metu buvo priimtos kelios reikšmingos rezoliucijos. Vienoje iš jų skelbiama, kad 2025 m. birželio mėnesį nuspręsta surengti 100-mečio Lietuvos kultūros kongresą.

Norint geriau pasirengti Lietuvos kultūros kongreso 100-čio suvažiavimui, aptarti Kultūros kanono bei kitus aktualius kultūros ir istorinės-kultūrinės atminties klausimus, Suvažiavimo iniciatyvinė grupė rekomenduoja organizuoti regioninius renginius.

Šilutėje tai ir įvyko.

Kultūros kanonas

Pagrindinis klausimas, kurį planuoja nagrinėti Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimas – Lietuvos Kultūros kanonas.

Nieko negirdėjusiam žmogui tai nėra labai aiškus dalykas. Kultūros kanonas – kas tai?

Gerai, kad tinkamu laiku šalia atsiranda reikalingas žmogus. Kai ruošiausi šiai diskusijai, žmona paklausė: „Kaip tu vienu sakiniu pasakytum, kas yra Kultūros kanonas?“ Po minutės galvojimo pasakiau: „Man Kultūros kanonas – tai tam tikros etninės grupės ar bendruomenės individualumo ir egzistencijos pagrindas.“

Tada paieškojau internete. Visuotinė lietuvių enciklopedija sako, kad kanonas – tai visuotinė taisyklė, norma. Klasikinėje gimnazijoje tai buvo senovės Graikijos pavyzdinių autorių, kurios nors srities, žanro klasikų sąrašas. Mene kanonas – tai vaizdavimo būdų ir taisyklių visuma, pavyzdys, pagal kurį nustatoma vaizduojamų objektų ir figūrų idealios proporcijos, tarpusavio santykiai. Kanonas išreiškė istorinio laikotarpio grožio idealus, religines nuostatas, visuomeninę santvarką.

Ir jau rašydamas šitą tekstą, sugalvojau dar vieną palyginimą.

Žemės magnetinis laukas: žmogus jo tiesiogiai nejaučia, lyg ir nebūtų. Bet žinome, kad jis veikia nepriklausomai nuo mūsų žinių ir norų, kad galime pasinaudoti kai reikia.

Kultūros kanonas – tai įvairių meno sričių kūriniai, tai įvairūs objektai ir įvykiai, tai atskiri žmonės ir/ar jų darbai. Tai kažkas, ką sunku apibūdinti (kaip tą magnetinį lauką), bet tas kažkas Tautos (kaip bendruomenės) savimonei bei tapatumui istoriškai ar kultūriškai yra labai svarbūs. Visa tai sudaro nematomų jėgų lauką, kuris norintiems padeda nepasiklysti, lyg kompaso rodyklė.

Kultūros kanonas – tai, apie ką negalima nekalbėti mokyklose.

Kas toliau?

Diskusijoje svečias A. Juozaitis kalbėjo apie priežastis, kodėl Kultūros kanono reikia, pristatė kitų Europos šalių pavyzdžius. Daugiausia kalbėjo apie Danijos ir Latvijos Kultūros kanonus, pasakojimą gausiai iliustravo pavyzdžiais ir palyginimais. (Bus daugiau).

Šilutėje diskusijas apie Lietuvos kultūros kanoną planuojama pratęsti po Naujųjų metų. Ar Šilutėje (dabartinėje ar istorinėje) yra kažkas, apie ką galima kalbėti Kultūros kanono kontekste? Arba gal tuo pačiu galima pakalbėti apie kažką, kas būtinai svarbu tik Šilutei?

Apie ką turėtume kalbėti? Tikrai ne apie lipnia juosta prie sienos priklijuotą bananą. Kodėl? Nes kažkur skaičiau, kad „Menas turi siekti tobulybės, menininkas – nepakartojamumo“.

Visus susidomėjusius ar manančius, kad turite ką pasakyti – kviečiame.