Natkiškietė Nijolė Dargienė: likimas man negailėjo išbandymų

- Va, matot, kaip šakos nusvirusios... Nei automobilio pastatysi, nei gražiai atrodo. Nors šis kiemas mūsų visų čia gyvenančių, bet, žinot, visi tokie užsiėmę, - sako besišypsanti ir nuo darbo suplukusi moteris su pjūklu.

Žodis po žodžio ir jau atrodė, kad mudu seniai pažįstami bičiuliai. Atsisveikinant nutarėme, kad reikia mums susidraugauti per feisbuką. Po to buvo vienas kitas telefono skambutis, susitikimas prie arbatos puodelio ir anądien kilo mintis paruošti spaudai rašinį apie šią įdomią asmenybę iš Natkiškių.

- Esu pensininkė. Visas mano gyvenimas nebuvo ramus ir dabar negaliu nusėdėti vietoje. Matau, kur kas ne taip, nepraeisiu pro šalį abejinga, - sako pašnekovė.

Sužinau, kad ponia Nijolė užpernai atšventė savo septyniasdešimties metų jubiliejų. Nuotraukose matau jos pačios ir artimųjų besišypsančius veidus.

- Likimas man negailėjo įvairiausių išbandymų. Baigusi tuometę Gardamo aštuonmetę mokyklą išvažiavau mokytis į Kauną. Technikume gavau brandos atestatą ir ekonomisto išsilavinimą. Žinoma, grįžau į gimtąjį kraštą. Išsidarbinau Usėnų centrinėje sūrių ir sviesto gamykloje ekonomiste-inžiniere. Vėliau perėjau į buhalteriją. Ištekėjau ir su vyru

apsigyvenę pas mamą Dulkiškės kaime, įsidarbinome Ramučių tarybiniame ūkyje sandėlininkais. Kadangi jau turėjome sūnų, dirbant šį darbą buvo labai patogu jį auginti – vienas dirba, kitas vaiką prižiūri. Taip ir keisdavomės. Žinoma, labai daug ir mama padėjo, - pasakoja pašnekovė. Deja, ne viskas taip sklandu buvo. Vyras palaipsniui tapo laidoku. Aktyviam komjaunuoliui rūpėjo ne tik komjaunuoliški reikalai... Draugystė su buteliu nieko gero nežadėjo, o prieš dvi savaites iki mano antrojo gimdymo šeimos galva susikrovė savo daiktus ir atsisveikinęs išvyko į komjaunuoliškas statybas tiesti Baikalo-Amūro magistralę. Tačiau ponia Nijolė, likusi su dviem vaikais glėbyjenepasimetė.

- Tai kaip dabar, Nijole, gyvensi likusi viena su dviem vaikais? - paklausė tada manęs darbdavys. O ką aš dvidešimt penkerių metų išduota moteris galėjau jam atsakyti... Gyvensiu kažkaip..., – prisimena pašnekovė.

Pašnekovės paklausiau, o kaip ji atsirado Natkiškiuose.

- Prieš atsikraustant čia dirbau Šilutės dujų ūkio kontoroje ir sužinojau, kad Naikiškiuose ieškoma vyriausiosios buhalterės pavaduotojos. Sužinojau, kad čia yra mokykla, veikia lopšelis-darželis, kad iškart suteikia butą. Beje, tame pačiame bute gyvenu ir šiandien. Pagimdžiau ir užauginau tris vaikus. Du sūnūs ir dukrą. Visus išleidau mokslus. Visi šiandien turi tvirtus pagrindus po kojomis. Beje, įdomi istorija su dukrelės gimimu. Ji gimė Ramučių miškelyje. Nespėjome tada pasiekti Šilutės gimdymo namų, - šypsosi pašnekovė.

Anot pašnekovės, nauji sunkumai užgriuvo prasidėjus Nepriklausomybei, tačiau ir tada ji rankų nenuleido. Ėmėsi ūkininkavimo. Melžė 7 karves. Sunku buvo, nes savo žemės ūkio technikos neturėjo, turtų neužgyveno, tačiau pragyvenimui ir vaikų mokslams pinigų užteko. Sakosi, kad tie dvidešimt ūkininkavimo metų ne tik pareikalavo daug jėgų, bet ir padėjo išgyventi bei dar labiau pažinti ir mylėti gyvenimą.

- Sudėtingas tas pereinamasis laikas buvo. Siautėjo nusikaltėliai. Mano pagrindiniai darbo įrankiai buvo du automobiliai. Vieną jų pavogė. Pamenu, tada verkiau kruvinomis ašaromis, nes tas automobilis uždirbtas labai sunkiu darbu, buvo man reikalingas kaip oras. Beje, visai neseniai sužinojau, kas iš Natkiškių šį mano „Subaru“ parodė tauragiškiams vagims... Dėl šio įvykio dvigubai skaudu, kad Natkiškiuose gyvena toks

išdavikas... Po to vagys iš ganyklos nugvelbė ir akumuliatorių bei laidus gyvulių bandai aptverti, - sako ponia Nijolė.

Ponia Nijolė teigia, kad nors ir teko patirti labai daug sunkumų, save vadina laimingu žmogumi.

- Turiu nuostabius vaikus, penkis anūkus, dar pakanka sveikatos. Kokia laimė, kai per Kalėdas prigužėjo pilnas mano butas mylimų žmonių. Pensija nedidėlė, bet nesiguodžiu. Štai net šiokį tokį dar darbą turiu. Esu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų „Vilmorus“ interviuotoja. Įdomus šis darbas, nes klausinėdama žmonių sužinau, kuo jie gyvena, kuo

gyvena Lietuva. Televizoriaus nežiūriu, bet dirbdama interviuotoja manau, kad žinau tikrąją tiesą... Tikrai, esu labai laiminga, - plačiau šypsosi pašnekovė.

Kalbėdamasis su ponia Nijole aiškiai supranti, kad gyvenimas jai sukrovė didelį patirties bagažą.

- Dirbdama tarybiniame ūkyje iš vadovybės visad turėjau didelį pasitikėjimą. Dažnai buvau skiriama ten, kur yra daug problemų. Antai ūkis turėjo ir pagalbinės gamybos cechą – siuvo rūbelius vaikams, kailines kepures, kurias veždavo parduoti už Lietuvos ribų.

Pasikviečia direktorius ir sako, kad tenai atsirado rimtų problemų, todėl esu skiriama vadovauti šiam cechui. Kai tenai esamas problemas išsprendžiu, tuoj skiria kitur. Žinojo, kad niekad nepavesiu, - pašnekovės veide spindi šypsena.

Ponios Nijolės klausiu, kokia didžiausia jos šių dienų aistra ir ji nė akimirkos nesvarstydama atsako: kelionės.

- Tai yra nuostabu. Jau apkeliavau daugybę Europos šalių. Buvau Egipte. Žavėjausi Karpatų kalnais. Prisiliečiau prie įvairių kultūrų. Keliones pamėgau dar sovietmečiu. Buvau Maskvoje, Leningrade, Sočyje. Net Rumuniją teko aplankyti, o juk data ji buvo užsienis... Kelionės man yra tikras stebuklas!

- O kas Jus neramina? – klausiu.

- Tai kaimo pletkai ir pavydas. Matyt, taip ir nesuprasiu, kodėl žmonės tuo užsiima. Man teko būti ir Natkiškių bendruomenės pirmininke. Žinoma, šalia buvo ir nuostabių žmonių, su kuriais padarėme prasmingų darbų. Tačiau pakako ir negatyvo, kurio, matyt, kai kam labai reikia. Tačiau šia tema nenoriu plėstis, nes mano gyvenimas yra šviesus ir aš visus labai myliu. Labai linkiu visiems meilės, sėkmės ir taikos. Noriu matyti visus ne tik savo kaimo, bet ir visos Lietuvos žmones laimingus, - mūsų pokalbį užbaigė ponia Nijolė, kuriai irgi palinkėjau to paties.