Apie meno katakombas ir (ne)meiles

Algis Uždavinys. Mirusio dievo kultūra ir laisvės miražo kultas.

„Kūrybinė vaizduotė“ Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013

Vertingus dalykus reikia labai saugoti ir ne visiems leisti čiupinėti. Kad nesupaškudytų. Prisiminiau, kaip Kauno bienalės metu viena tokia savo draugelių familiariai vadinama „virgute“ sklaidėsi ir daugybiškai sklaidino idėjas fix. Buvo atvejukas, kai ties Karo muziejumi autorių sukurtus skulptūrinius biustus jaunieji proveržio vaidilos vyturiavo skudurais ir kokiais tai milteliais barstė (neva bais’ „kieta“ meninė instaliacija). Tos pačios veikėjos pastangomis Zikaro „Laisvės statula“ buvo apibarikaduoda lentomis bei skydais, sukišta dėžėn (neva sovietmečio virtuvės imitacijon).

Visą erzacą galiausiai nuplauna kanalizacijon, o tikrus dalykus laikas patikrina. Niekas nebepamena tos „bienalės“ parodijos, kuria virto ankstesnioji Kauno tekstilės bienalė, nes ji nugarmėjo prarajon. Vaidilutė prapuolė svetur, toji nesąmonė jai tebuvo tramplinas, įtariu, saviems tikslams pasiekti.

O Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“ man tikriausiai taip ir liks atminty ilgam. Gal net visam likusiam laikui. Nes ten yra pažinimo šaknis. Krikščionybės esmės triumfas prieš suš… tą postmodernybę.

Kasdien žiūrėčiau jį kaip vilties pažadą distopijos apsupty… Nes tų distopijos apraiškų vis gausėja, jos nenumaldomai semia mažas bei dideles bendruomenes, periferiją ir centrus. Bet periferiją - ypač, nes ji nukraujavusi ir tapusi išdeginta žeme. Visomis prasmėmis, o pirmiausiai - dvasine. Kur ne kur rusena šviesos ugnelės, bet jų per mažai daryti optimistinius apibendrinimus…

Partizaninė lietuvių ir liuteronų „kova“ vyksta katakombose. Lyg vyksta, lyg nevyksta, nesuprasi… Pagėgiuose, kuomet Vilko vaikų dienos minėjime apie Laučių liuteronų kapinių situaciją užsiminėme kultūros viceministrui, jo pirma frazė buvo: „O kur liuteronų bendruomenė, kunigai, ką jie mano?“ Tikrai. Girdėjau šį klausimą ir iš Kauno žydų, jiems jis irgi kilo… Jis kyla daugeliui, tik ne patiems liuteronams kažkodėl. Parapijos kiekviena kas sau, vyskupas - sau, todėl sugalvojus gali daryti bet kokius kontraversiškus dalykus: gali mūryti, užpaišyti, perdažyti, nuremontuoti, nesikonsultuoti, nepaisyti, ignoruoti. O kai kas nors padaro pastabą - nedelsiant rasti kaltą.

Būtinai! Tada jam suverti visas šiškas-nepasitenkinimus ir dar užblokuoji visur, kur įmanoma, kad nepasiektų ir nematytų tavo komentarų, tokiu būdu jam už nugaros gali pilti įvairaus skonio pamazgas. Gali vapalioti kliedesius ir skleisti šmeižtą, o save pateikti kaip auką ar aniuolą, gelbėjantį nenuovokas nuo baisuoklio, kalbančio nepageidaujamus dalykus ir viešinančio paties kliurkas. Galima pateikti tai kaip reputacijos ir įvaizdžio griovimą. Yra daug būdų paskleisti juodulius.

Tie juoduliai tarsi „Inkaro“ fabriko suodžiai, nugulę viso krašto dirvonus. Abejoju, ar ligonis pasveiks… Metastazės gausios ir gresiančios letaline baigtimi.

Gali kviestis bažnyčion baubiantį meninyką, kuris ties altoriumi performansinasi net sušilęs, o parapijiečiai nuščiuvę tai stebi. Menas kuriamas tam, kad  keltų sielas aukštyn, bažnyčia yra Dievo namai, sakrali vieta, kur meldžiamasi ir prašoma globos, apsaugos ar atleidimo. Kodėl visas postmodernistinis šlamštas tempiamas čionai - nesuprantu niekaip... Tam nėra jokio pateisinimo, nes nei vieta, nei forma nepasirinkta tinkama. Rinkti aukas bažnyčios atstatymui, įterpiant programon kontraversišką „atlikėją“, kurį kartą teko stebėti besivartantį su moterišku apatinuku plikais bumbulais, stebint žiūrovams? Performansinosi šis ir Kauno dailės technikumo kieme, tiesa, plika ant kėdės sėdėjo jo pasija, o šis tepė ją moliu. Toks perforacinis skylutinis menas, škia. Tiek to, negalvokite, kad esu davatka moralistė, besidangstanti akis skepetaite ir droviai raustanti kas penkiolika minučių. Mačiau visko, nes studijavau menus, bet viskam yra ribos. Raudonos linijos, kurias peržengus tampa „neskanu“.

Aukoti kilniam tikslui norisi tik tuo atveju, jei jauti įkvėpimą, pakylėjimą. Ne?

Tik panaši situacija, ko gero, visoje Lietuvoje, ne vien Mėmelio krašte. Toks jausmas, kad menkiausia kibirkštis - ir visi ims pjauti vienas kitą. Kur priežastis, galvoju sau?

„Šiandieną juk mažieji žmonės valdovais pasidarė. [tai nori lemt dabar visų žmonių likimą - o, kaip bjauru! Koktu! Šlykštu be galo!

Tatai vis klausia ir teiraujas ir nepavargsta klausinėti: ‘O kaip žmogus išlieka geriausiai ir ilgiausiai, taip pat ir maloniausiai?' Ir tuo - yra jie šios dienos valdovai“ (F.Nietzsche, Zaratustra, p. 276).

Dabar juk tai suvokiama aiškiau, nei kuomet buvo parašyta, ar ne?

Su šia Nietzsche's citata atsiranda paaiškinimas, kas ir kodėl vyksta: tai būdas, kuriuo į valdžią užsiropštę mažieji žmonės valdo visus kitus, didesnius. Tai kaina, kuria jie perka valdžią. Šlykščiausia iš visų valdžios atmainų“. Mes juk tai regėjome, visai neseniai, pačia perversiškiausia forma. Badomi, persekiojami policijos miškuose, bauduojami, apvagiami ir giljotinuojami verbaliai, smaugiami mokesčių ir infliacijos, regėdami tratinamus m ū s ų sumokėtus  mokesčius ir nevaliojantys nieko padaryti, nes mažieji neužaugos metaforiškai ketino nenuolankius iššaudyti.

Oi ne, galintys pasipriešinti! Emigruodami. Toks mūsų protestas ir partizaninė kova. Partizaninę kovą tęsia ir šišioniškiai: narsiai tyli, kai dorojamas jų gentainis ar parapijietis, liuteronai irgi kaunasi dantis sukandę, dėl savo protėvių kapinių, kunigai mintimis ir malda palaiko puolamą kunigą kito kunigo, chamas ir storžievis, bijantis kalbėti su manimi tiesiai, siuntinėja grasinančias žinutes bičiulei ir kunigai jos negina, nesudrausmina to mulkio. Galiu vardinti visą sąrašą požymių, kad šiame krašte tvyro n e m e i l ė.

Apie tą regimą nemeilę esu prasitarusi viešai, ir kaip mat buvau spaudžiama pasiaiškinti: kokia gi, kokia toji nemeilė, ar ji tarp lietuvių ir šišioniškių? Ar tarp lietuvių ir vokiečių? Suprask: mes visi mylime viens kitą iki užsmaugimo, čia tik tu ieškai sliekų ant asfalto. Deja, deja… Man, kaip Valdas Aušra išsireiškė, „sėdinčiai ant lėkštės krašto, ne lėkštėj, bet ir ne už jos“, realybė matoma ryškiau ir aiškiau, nei seniai tarpusavyje besistumdančiųjų…

Atsakau čia: ji visuotinė, ir priežasties tai nemeilei surandama nedelsiant, skubiai, nemeilė toji dėl visko: kad kažkuris stengiasi ir daro darbus krašto garbei, kad nenusipelnęs pakankamai, esantis be mokslinio laipsnio juos atlieka pirmiau, nei tas su laipsniu. Tada tokį reik viešai „aplot“, pažeminti ar bent įgelt.

Vaikšto sugelti  ne vienas, bet juk tokia dalia, nieko čia nepadarysi, institucinės širšės žino, ką daro, ir jų geluonies nuodų kiekis tiesiogiai proporcingas užimamoms pareigoms, pozicijai... Reik iškęst.

Man gi belieka liūdėti. Viltis, mano sesė, palengva tolsta horizonto link, suprantu, kad sulaukusi šešiasdešimties plius, vis dar nepažįstu žmonių. Tie, kuriais besąlygiškai tikėjau ir pasitikėjau, pasirodo besantys visai kitokie, nei maniau…

Liko vien Hilda ir dar keli. Bet ir to juk gana, tiesa? Kiek tam žmogui reikia…