Jolanta ir jos trys mylėti vyrai

Gyvenimo vingiai nenuspėjami. Juos vadiname likimu. Kaip loterijoje: kas išlošia, kas pralošia. Loterijoje daugiau pastarųjų. O gyvenime? Kiek jame beužtruktume, iškart neduota sužinoti. Savąjį kelią įvertiname senstelėję, būdami garbaus amžiaus. Jolantai buvo 51-eri, kai susituokė su 26-erių Tomu. Vestuvių dieną Jolanta prasitarė: „Džiaugiuosi, kad ne aš tave laidosiu, o tu mane“. Ji skaudžiai apsiriko, Tomas buvo arčiau amžinybės vartų nei ji. Jis gulėjo keliose ligoninėse, atlikta krūva tyrimų, būta ir optimistinių prognozių, kad sveikata pagerės, deja, jos nepasitvirtino. Sveikata tik blogėjo.

Sugyventinis pravarde Ryžas...

Jolantos išsilavinimas – vidurinis. Lietuvoje blaškėsi iš vieno darbelio į kitą, tačiau finansinio pamato geresniam būviui nesusikrovė. Dėl to nervinosi. Ne ką ir mokėjo: vairuoti automobilį, megzti. Virbalus įbruko mama. Iš pradžių spardėsi prieš, bet pasimokius patiko. Vėliau labai pravertė – parduodama Portsmute (Anglija) megztinius, kepuraites, pirštines prisidurdavo pinigų: svarų. Pietų Anglijos uostamiestyje atsidūrė pakviesta ten gyvenančios draugės skambučio. Įsikurti netruko, įsidarbino laivybos įmonėje administracinių patalpų valytoja. 25-erių Jolanta buvo stropi, kukli panelė, patraukli vyrų goslioms akims. Pirmasis romanas su Tomu nenuskilo. Susipažino jie anglų kalbos kursuose, kuriuos vedė lietuvių porelė. Tomas – dailaus stoto ir veido Jolantos bendraamžis, trumpai kirpta ryža ševeliūra. Anglai manė, kad jis airis. Tomas, kol neprasigėrė, dirbo kavinėje padavėju. Klientų arbatpinigius pradėjo leisti stipriems alkoholiniams gėrimams: brendžiui, viskiui, džinui. Tapęs Jolantos sugyventiniu pasikvietė ją į savo butą. Pradžioje jie sutarė, Bet grįžęs apygirtis Tomas šokdavo ieškoti priekabių, o ilgainiui net paleisdavo į darbą kumščius. Mergina kentė, bandė blaiviam sugyventiniui įpūsti atsakomybės bei vyro pareigos jausmus – žodžiai kaip žirniai į akmeninę sieną. Jolanta, nelaukdama Valentino dienos, tyliai išsikraustė į kitą miesto rajoną. Tomas, matyt, jos neieškojo. Jai jis irgi neberūpėjo.

Sumainė aukso žiedus

Po 7 metų Jolanta mažoje pažįstamų kompanijoje sumainė aukso žiedus su antru Tomu. Galvojo skristi į Lietuvą susituokti katalikų bažnyčioje, tačiau taupumo dėlei atsisakė pompastikos. Tomas – santechnikas, užsitarnavęs darbdavio pagarbą nepriekaištingu savo specialybės išmanymu. Lietuvaičiai moka ne vien dainuoti,  bet ir triūsti. Be to, Tomui rūpėjo šeima, žmona. Ji atsakė tuo pačiu: šeima, vyras – brangiausias turtas. Netuščiažiedės meilės vaisiai – sūnelis ir dukrelė. Jolanta ir Tomas – tėvai. Jų puoselėjami vaikai augo valandomis. Kiek atnešė džiaugsmo, kai po savo miegamąjį pradėjo laigyti basi. Jolanta vis glostė jų galveles, o Tomas, po vakarienės, vis kilnojo aukštyn besijuokiančias atžalas. Pačios gražiausios gyvenimo dienos. Neužmirštamos. Tėvai sulaukė vaikų brandos, išleido juos į mokslus negailėdami tam finansų. Žinojo, investicija atsipirks. Gyvenimas lėkė tekinom, jokia nelaime nekvepėjo. Pora toliau žengė pėda į pėdą. Kaimynai jais gerėjosi, rodė pavyzdžiu. Tiesa, viena ponia, našlė, kartais paniurnėdavo, kiek ilgai jiems gali sektis. Pavyduolė savo valandos sulaukė. Tomą, nepaisant pasiskiepijimo paguldė į ligoninę ir įveikė pandemijos virusas. Jolanta turėjo klausimų gydytojui, bet aiškesnio atsakymo negavo. Vyro netektis po bendro 21 metų gyvenimo virto kankinančių minčių košmaru apie būties nenuspėjamumą. Kurį laiką įniko skaityti vakarais filosofų knygas, kol pakyrėjo.

Vėl iš pradžių, vėl už vadžių...

Trečią kartą Jolanta susituokė būdama 51-erių. Vėlyva šventė, bet šventė. Ir vėl išsirinko Tomą. Jaunikis – dvigubai jaunesnis. Jam Jolanta patiko. Pasimatymai atskleidė jos kažkiek pavargusios sielos šviesulius. Tomas statybininkas, ji jau irgi šio amato ragavusi, menanti tėvo patarimus. Į žmonos sūnų ir dukrą Tomas žvelgė bei elgėsi ne kaip patėvis, o kaip tėvas. Jis nevaidino, buvo nuoširdus jų atžvilgiu. Jolantai tai kėlė nuostabą ir dar didesnę meilę Tomui. Visi sykiu per kelerius metus jie surentė modernų mūrinį namą Jolantai ir Tomui. Jie apsigyveno, puikiai tvarkėsi. Tomo santaupos leido jam nusipirkti automobilį, kainavusį apie 26 tūkstančius eurų. Tomas buvo ne tik aukščiausios klasės statybininkas, bet turėjo ir verslininko gyslelę, užsiėmė vyndaryste, svajojo šią vagą gilinti. Viskas klostėsi, vėrėsi naujos perspektyvos gėrėtis kasdienybe, keliauti, pasisukinėti egzotiškose šalyse. Juk tai užsidirbo prakaitu. Labai apmaudu, bėda tykojo Tomo. Vizitas pas gydytojus privertė sunerimti: įtarė vėžį. Įtarimai pasitvirtino,  prisiėjo gydytis. Medikai teigė ligą nugalėję, Tomas atgavo nuotaiką. Deja, gydytojai klydo. Spinduliavimas nepribaigė vėžio – sulindo giliau, į kaulus, dar kai kur. Kelionės po ligonines pas skirtingus gydytojus nebegelbėjo, atnešė nebepakeliamų fizinių skausmų, malšinamų leidžiamo į venas heroino (narkotikas) dozėmis. Jolantos viltys, kad jai dėl savo 51-erių neteks laidoti vyro, o jis ją lydės pas kapą, regis, nebeišsipildys. Tomas nepasiduoda, nebraukia savęs iš gyvenimo, šimto mylių žingsniais grįžtų į savo ir Jolantos pilaitę už tujų ir geležinės tvoros. Jei jau užgesti, tai mylimoje aplinkoje, tarp saviškių. Nors ir ropomis, bet kabintis į gyvenimą – vyriškos valios pasirinkimas. Pasiduoti lengviau, nei nepasiduoti...