Meilės kerų žavesys ir vilkduobės...

Jie susipažino, bene, antrame Rusnės festivalyje iki šiam išpopuliarėjant. Vasara, pieva palei Nemuną, laivai, baltų, raudonų, mėlynų palapinių miestelis, estrada, minia, prekijai žuvimi, viliojantis rūkyto karšio kvapas. Šventiška, romantiška aplinka. 24-erių Manfredą į Rusnę atvežė draugas. Grįžti ketino kartu. Agnę pamatė vaikštinėjančią ant buvusio tilto grindinio likučių. Ji vilkėjo ilgą gelsvai rusvą suknelę ir iškart krito į akį vaikinui. Manfredas ryžosi ją pakalbinti, pavaišinti ledų porcija. Taip užsimezgė pažintis, trukusi pusmetį ir pasibaigusi vedybomis. Stogdengys Manfredas sumainė aukso žiedus su valstybinės įstaigos provincijoje tarnautoja. Santuoka registruota Klaipėdos civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje. Raudonų plytų pastatas išsiskyrė didingumu bei originalia architektūrine forma. Jaunavedžiai buvo patenkinti, fotografavosi. Abu negalėjo net pagalvoti, jog kada nors jausmai atšals...

Laimės dienos ir naktys

Dviejų kambarių butą nupirko susidėję sutuoktinių tėvai. Manfredo tėvai ūkininkai, Agnės – apsukrus, kylantis verslininkas. Jo dėka dukra įdarbinta valstybės įstaigoje. Suteikta pareigybės kategorija garantavo 1 580 eurų algą. Manfredo atlyginimas statybos įmonėje svyruojantis: nuo 950 iki 1 300  eurų. Sudėjus užteko, bet norint įsigyti brangesnį daiktą ar rūbą teko mokytis taupyti. Deja, nelabai sekėsi dėl Agnės norų lėkti pirkti, pamačius patikusią prekę.

Grįžę iš darbo Manfredas ir Agnė vakarieniaudavo „Maximos“ maistu pakuotėje. Belikdavo pasišildyti. Pasigardžiavimui išgerdavo po taurę itališko balto vermuto arba po mažą taurelę stipraus lietuviško „Suktinio“. Pažiūrėdavo kokį filmą per televizorių. Agnė mėgo prancūziškas komedijas, Manfredas – amerikietiškus vesternus. Po to lenktyniaudavo, kas greičiau įpuls į lovą. Buduare – savi žaidimai. Nebuvo nuobodu. Vyras ir žmona ilgai sutarė, nesigilino, net ignoravo požiūrių skirtumus į įvairias realybės situacijas. Pakakdavo vienas antram pasakyti, kad myli. Dalį atostogų skirdavo skrydžiams į Ispaniją, Prancūziją, Egiptą. Didžiausią įspūdį paliko piramidės ir korida.

Bėgo dienos, savaitės, metai. Manfredas panoro vaikelio. Agnė pasiraivė ir, klestelėjusi ant sofos, tarė: „Dar lukterėkim, spėsim.“ Atsikėlusi priėjo prie kėdėje sėdinčio Manfredo nugaros, apkabino per kaklą, priglaudė savo galvą prie jo galvos. Manfredas pajuto lengvą žmonos kvepalų kvapą, glostantį šnerves. Pora tebeskendėjo meilės aromate. Pro kambario langą tiško įpusėjusios vasaros saulės spinduliai. Gera būti kartu ir panašiai jaustis. Nėra dėl ko krimstis. Kol kas nėra.

Pandemija

Manfredas ir Agnė – modernūs, jauni žmonės. Netiki nei į dievą, nei į velnią. Bet virusu Manfredas patikėjo, pasiskiepijo. Agnė ne. Vyras bijojo – žmona susirgs, numirs. Jis įkyriai įkalbinėjo ją skiepytis. Agnė atšovė, jog kaimynų šeima dėvi kaukes gatvėje, parduotuvėse, tačiau skiepų vengia kažkieno patarti, be to, girdėjusi, kad Švedija neverčia savo piliečių vakcinuotis. Pandemija tapo pirma juoda kate, perbėgusia kelią Manfredui ir Agnei. Ėmė rastis ir kitų nesantaikos požymių. Agnė nebuvo ugnis virtuvėje, nemėgo virti valgį, pirkti maistą. Tuo rūpinosi vyras. Anksčiau namų pareigų pasiskirstymas nebuvo kliūtis tarpusavio santykiams, bet ilgainiui Manfredui pakyrėjo išskirtinė Agnės padėtis, jos tingumas triūsti.

Savo tėvų išlepinta mergina ne ką ir mokėjo virtuvėje. Nebent išvirti kiaušinį ar iškepti kiaušinienę, padaryti kavos. Taigi, ne virtuvės šefė. Gi vyrai taip vertina geras virėjas, kad gali ir apkūnia ar net sudžiūvusia ragana žavėtis. Kas nežino pasakymo, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Išimčių mažai. O ką, gyvenimas – tam tikra schema, lustas. Ir Manfredas, ir Agnė juto skylinėjantį jų vienybės pamatą. Sustabdyti pajudėjusio nesugebėjo. Pernelyg ir nesistengė. Aimanavo, bet ne kartu, skirtinguose kampuose. Nei jis, nei ji nebedėjo pastangų vėl susijungti. Gal išdidumas įsikišo? Gal giminės tam kurstė? Vis labiau vienas į antrą šnairavo, kol abu vos ne kartu iššovė: gana! Jie išsiskyrė, pamiršę šviesias praeities dienas. Jų draugams, pažįstamiems tai buvo staigmena. Neišsyk visi tuo patikėjo. Neįtikėtini dalykai tarp žmonių – ne formulė, bet gali nutikti, jei dėl abejingumo praleidžiama proga pašalinti susikaupusias šeimos gyvenimo nuoskaudas. Meilė – ne biznis, tik šilti jausmai, galintys ataušti.