Šilutėje sklandys iškilaus dvarininko dvasia

- Hugo Šojus (Hugo Scheu) gimė Mėmelyje. Ar yra žinoma, kurioje vietoje? Koks jo biografijos tarpsnis susijęs su gyvenimu uostamiestyje?

- Hugo Šojus gimė pirklio ir laivininko Arnoldo Karlo Šojaus ir malūnininko dukters Rozetės Cygler šeimoje. Jo tėvas priklausė turtingam miestiečių sluoksniui, buvo verslininkas ir turėjo namą bei didelį sklypą Klaipėdoje, Liepojos gatvėje (dab. Herkaus Manto g. – aut. past.), viešbutį. 

Baigęs aukštesniąją miestiečių mokyklą, septyniolikmetis Hugo Šojus praktikavosi Lapynų, vėliau Šernų, Gedminų dvaruose.  Užsidirbęs pinigų mokslams, studijavo Berlyno žemės ūkio institute. Kilus Prūsijos-Prancūzijos karui grįžo namo, 1873 m. įsigijo Lėbartų dvarą, tapo dvarininku ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą.

Su cilindru, madingais ūsais, visada pasitempęs ir galantiškas. Tai – žymusis Šilutės dvarininkas Hugo Šojus (1845-1937): šie metai muziejininkų iniciatyva Šilutės rajone paskelbti Hugo Šojaus metais, minint jo gimimo 180-ąjį jubiliejų.

Apie patį itin glaudžius ryšius su Klaipėda turėjusį dvarininką, jo spalvingą biografiją bei teminių metų veiklas „Vakarų ekspresui“ papasakojo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus projektų vadovė-edukatorė Živilė Girdžiutė. Vasarą žmonės bus kviečiami net į kaukių balių...

- Kaip Hugo Šojus tapo Šilokarčemos dvaro savininku ir puoselėtoju?

- Šilokarčemos valstybinis dvaras buvo pastatytas 1721 m., vėliau įgavęs kilmingojo statusą. Beveik du šimtmečius jis priklausė Radkių giminei ir išgyveno ne vieną pakilimo bei nuosmukio laikotarpį. 

Pagal valdytus žemės plotus dvaras XIX a. viduryje buvo vienas iš stambiausių Klaipėdos krašte. Kai dvarą paveldėjo nepilnametis Eduardas Radkė, neturėjęs patirties valdyti didžiulį ūkį, šis pamažu paskendo skolose ir tapo nuostolingas.

Kartą Hugo Šojus, viešėdamas Tilžėje, susipažino su jaunuoju dvaro savininku. Tą pačią dieną traukinyje, vykusiame į Šilokarčemą, jie ilgai kalbėjosi, kai Eduardas Radkė pasiūlė Hugo Šojui iš pradžių perimti dvaro valdymą, o 1889 m. jį ir įsigyti už 150 000 markių.

Naujasis savininkas iškart ėmėsi reformų. Dalį geriausios žemės pasilikęs dvaro reikmėms, likusią, suskirstęs į sklypus, pardavė ir išnuomojo.  Praėjus metams nuo dvaro įsigijimo, ūkinius pastatus nusiaubė gaisras, bet šie netrukus buvo atstatyti. Vėliau pertvarkyti ir dvaro rūmai: pristatytas rizalitas (fasade per visą pastato aukštį išsikišusi pastato dalis), medinė veranda, paaukštintas kiemas, saugantis nuo upės Šyšos potvynių.

Palaipsniui senasis Šilokarčemos dvaras tapo reprezentaciniu Rytų Prūsijos dvaru. Jame lankėsi ne tik Vokietijos, bet ir tarpukario Lietuvos politinis, kultūrinis elitas, vyko pokyliai ir šventės.

- Tačiau šis dvarininkas į pamario ir viso Klaipėdos krašto istoriją aukso raidėmis įsirašė ne dėl pokylių...

- Amžininkai Hugo Šojų apibūdina kaip labai plačių pažiūrų žmogų, aktyvų kultūrininką, todėl nenuostabu, kad dvarininkas į istoriją įėjo kaip pirmojo Klaipėdos krašte privataus muziejaus įkūrėjas. XIX a. pab. Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos, archeologijos kolekcija. 

Hugo Šojus priklausė Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, kraštotyrine veikla. 

Didelę įtaką jam padarė prof. Adalbertas Becenbergeris, kuris paskatino domėtis priešistorės radiniais ir etnografija.

Visos dvarininko sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas. Minima dešimtys lentelių su archeologijos eksponatais: tai - titnaginiai strėlių antgaliai, akmeniniai ir titnaginiai kirvukai, keramikos šukės, įvairūs papuošalai ir kt.

Pats Hugo Šojus, savarankiškų kasinėjimų nevykdė, jis tik padėdavo Adalbertui Becenbergeriui juos organizuoti.

Archeologija itin domėjosi vyriausias dvarininko sūnus Erichas, kuris, padedamas profesoriaus, atliko archeologinius kasinėjimus Klaipėdos krašte. Rasti radiniai - akmens amžiaus titnago įrankiai, kaltai, kirvukai, kurie buvo vadinami „Perkūno kulkomis“.

Hugo Šojus buvo surinkęs ir XVIII–XIX a. pr. etnografinį rinkinį: lietuviškų baldų, ūkio padargų ir namų apyvokos daiktų kolekciją. 

Muziejuje buvo saugoma ypač daug senų lietuviškų rūbų ir audinių. 1912 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išleista dvarininko surinktų pasakų knyga „Pasakos apie paukščius“ („Žemaitische Tierfabeln“).

Antrojo pasaulinio karo metais dvaro muziejus, paveldėtojui Verneriui Šojui pasitraukus į Vokietiją, liko be priežiūros. Apleistas pastatas buvo nuniokotas. Pasakojama, kad čia apsistoję kariai savotiškai linksmindavosi iš pagalvių užvalkalų darydami autus, o kamšalą paleisdami po visą Šilutę.

Lituanistikos kolekcija sovietmečiu buvo pergabenta į Vilnių. Dar 1929 m. į dr. Jono Basanavičiaus pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune Hugo Šojus yra atsakęs, kad jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. 

Taigi, didžiuojamės, jog dvarininko noras išpildytas, ir muziejinė veikla nuo 2015 m. dvare tęsiama. Šiuo metu muziejuje ir jo filialuose sukaupta 60 150 eksponatų.

- Mecenatas. Tai – dar vienas epitetas, kuriuo apibūdinamas Hugo Šojus. Kokie garsiausi jo darbai šioje srityje?

- Hugo Šojus atsiminimuose rašo: ,,Visur, kur reikėjo, prisidėjau, kad Šilokarčema būtų gražiai sutvarkytas miestelis.“

Dvarininko iniciatyva ir lėšomis žemės plotai abipus kelio Žibai–Šilokarčema buvo paaukštinti ir padovanoti pradinės mokyklos, gimnazijos, pašto ir gaisrinės, evangelikų liuteronų bažnyčios ir klebonijos, siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms.  Dvarininko geranoriškumo dėka Šilutė buvo įjungta į Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių bei susisiekimo vandeniu tinklą, įrengtas uostas ir geležinkelio linija su stotimi, išplėsta turgavietė. XIX a. pab. prie dvaro buvo įrengtas angliško tipo parkas.

Drąsiai galime teigti, kad didelė ir svarbi Šilutės miesto dalis šiuo metu stovi ant buvusių dvaro žemių.

- Dvarininkas pagarsėjęs ir savo kone legendinėmis kelionėmis į Egiptą, kitus kraštus. Gal net mumiją yra parsivežęs?

- Išties Šilutės Hugo Šojaus muziejuje eksponuojama mumija, parsivežta iš Egipto, tačiau šiek tiek kitokia, nei įsivaizduojate.1904 m. Hugo Šojus su savo dukra Elena lankėsi Egipte. Viena iš priežasčių, paskatinusių dvarininką Hugo Šojų keliauti, buvo jo dukters sveikatos būklė. Manoma, jog iš šios kelionės dvarininkas parsivežė keletą egiptietiškų suvenyrų: žalvarinę dievo Amono Ra statulėlę, žmogaus galvos formos aliejinę lempelę ir ušebtą „Mumija“. Ušebtas – senovės egiptiečių kultinis reikmuo, dedamas į kapą, pomirtiniame pasaulyje turėjęs už mirusįjį atlikti visus darbus.

Keliones mėgo ne tik Hugo Šojus, bet ir visa jo šeima, o populiariausios kelionių kryptys buvo Vokietija, Šveicarija, Italija.

- Kodėl archeologijos gerbėjas rinko dar ir augalus?

- Mokydamasis Klaipėdos aukštojoje mokykloje Hugo Šojus susipažino su gamtos pažinimo mokytoju E. G. J. Valdhaueriu, kuris jį ir paskatino domėtis augalais, gyvūnais. Vėliau būsimasis dvarininkas botanikos mokėsi savarankiškai ir į šią sritį žiūrėjo gan rimtai: šiuo tikslu įsigijo E. Beicho mokomąjį herbariumą.

Pats augalus rinko 1850-1912 m. Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskrityse), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Italijoje ir net Egipte. 

Herbariumuose yra dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų. Dvarininkas vykdavo į kasmetinius Karaliaučiaus botanikų ir mokslinių draugijų susirinkimus, kvietė mokslininkus į savo namus ir sudarydavo tinkamas sąlygas atlikti tyrimus.

Hugo Šojaus kauptas augalų rinkinys yra seniausias XIX a. pab. – XX a. pr. Prūsų Lietuvoje augalų rinkinys.

- Kokiais renginiais, iniciatyvomis kviesite visuomenę paminėti Hugo Šojaus metus?

- Šilutės Hugo Šojaus muziejaus iniciatyva, Šilutės rajono savivaldybei patvirtinus, 2025 m. paskelbti Hugo Šojaus metais. 

Tradiciškai minėjimą pradėsime balandžio 1 d., pagerbiant Hugo Šojaus atminimą senosiose dvaro kapinėse, o vakare pakviesime į gimtadienio iškilmes, kokias mėgo pats Hugo Šojus. Klausysimės koncerto, skanausime patiekalų, kokiais dvarininkas vaišino svečius per savo 90-metį.

Lankytojų laukia paskaitos, filmų vakarai, spektaklis, magnolijų sodinimo akcija, šeimų vakaras muziejuje. Birželio 6 d. vyks konferencija ,,Dvarų paveldas – praeities ir dabarties dialogas“, o gruodžio 6 d. – kaukių balius. Bus parengta lauko paroda, teminiai edukaciniai užsiėmimai ir teatralizuotos ekskursijos.

Denisas NIKITENKA,

Ve.lt