Šilutės krašto ūkininkai laukė aiškių atsakymų

Pristatė iššūkių situaciją žemės ūkyje

Gausiai dalyvavo valdžios atstovai, nekalbant apie žemdirbiškų organizacijų atstovus. Atvyko Seimo atstovai, Vyriausybės, Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA), Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ir Šilutės savivaldybės atstovai. Darbotvarkėje buvo numatyti svarstyti šeši klausimai, bet labiausiai visiems rūpėjo klausimas dėl tręšimo planų gyvulių augintojams.

Pirmiausia buvo paprašytas pasisakyti Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas Jonas Vilionis. Jis pristatė pilną iššūkių situaciją žemės ūkyje. Grėsmės ne tik ekonominės, biurokratinės, bet ir nauji iššūkiai su užkrečiamomis ligomis: paukščių gripas, raguočių mėlynojo liežuvio, snukio nagų liga. Apgailestavo, kad valdų modernizavimui kaimo plėtros programoje teliko tik 50 milijonų eurų ir retoriškai klausė, ką galima už tiek padaryti, jei vienam gyvuliui statant fermą reikia 20 tūkstančių investicijų. Išreiškė viltį, kad po susitikimo su Premjeru G. Palucku bus imtasi spręsti biurokratines pinkles ir pristatytas žemdirbių 27 punktų planas bus įgyvendintas. J. Vilionis kalbėjo apie tikslą derėtis su Seimo Kaimo reikalų komitetu dėl galimybės ūkininkams pirkti iš valstybės nuomojamas žemes. Drąsiai išsakė mintį apie valstybės paramą pieno ūkiams iš gautų pinigų už parduotą žemę, suma įvardinta 300 mln. eurų ketveriems metams.

Leido suprasti

LŽŪT pirmininkas apžvelgė Lietuvos gyvulininkystės statistiką, kuri nėra džiuginanti. Dabar per metus ūkiai melžia 1 250 tūkst. tonų pieno, o buvo laikas kada gamino 3,7 mln. tonų pieno, ūkininkų šalyje likę tik 8,5 tūkst. iš 257 tūkst., ir karvių liko tik 185 tūkst. Apgailestavo, kad perdirbimo įmonės trečdalį žaliavinio pieno atsiveža iš Latvijos ir Estijos. Valdžios atstovams davė suprasti: jei nori Lietuvoje gamybos ir pinigų apyvartos, privaloma investuoti į pieno ūkius ir garantavo, kad investicija sugrįš valstybei.

J. Vilionis, kalbėdamas apie Pieno įstatymą, teikė europinius pavyzdžius, kaip kitose šalyse saugomi ūkininkai ir laikomasi pagrindinės sąlygos, kad už parduodamą pieną ūkininkas negali gauti mažiau nei yra jo savikaina.

Kalba pasisuko apie mėšlą

Toliau kalba pasisuko apie mėšlą. LŽŪT pirmininkas, žiūrėdamas NMA atstovams tiesiai į akis, klausė dėl perteklinių reikalavimų, taisyklių ir taikomų baudų. Retoriškai klausė, kaip ūkininkui atskirti, kur kurio mėnesio sukrautas mėšlas. Priminė apie pateiktus perteklinių reikalavimų sąrašus, kurių buvo net keturiasdešimt lapų, dar Seimo Pirmininkui V. Pranskiečiui.

Žemės ūkio ministro patarėjas Genadijus Vorobjovas pristatė naujienas dėl tręšimo planų. Patarėjas porino: tręšiantiems tik mėšlu ar srutomis arba tręšiamosiomis trąšomis tręšimo planas nėra reikalingas. Anksčiau tręšiantiems mėšlu toks planas buvo privalomas. Po šio keitimo tręšimo planas privalomas tik jeigu didesnis kaip 30 hektarų plotas tręšiamas kompleksiškai mėšlu ar srutomis, ir azoto turinčiomis trąšomis. Kitaip tariant, tręšimo planas reikalingas tik šiais trimis išskirtinais atvejais, t. y. kai tas pats laukas:

• tręšiamas mėšlu ir azoto turinčiomis trąšomis;
• tręšiamas srutomis ir azoto turinčiomis trąšomis;
• tręšiamas mėšlu ir srutomis bei azoto turinčiomis trąšomis.

30 hektarų ribojimas Seimo Kaimo reikalų komiteto narį Kazį Starkevičių privertė reaguoti ir pasidalinti patirtimi su ŽŪM atstovais. Ragino nenusileisti Aplinkos ministerijai ir naikinti 30 ha ribą. Seimo narys argumentavo, kad Europos Sąjungoje nėra reikalavimo tokiam plotui. Kvietė svarstyti ir atsakyti, ką duoda tas 30 ha? Pats ir atsakė: didina tik biurokratiją ir papildomus darbus ūkininkams. K. Starkevičius ūkininkų akivaizdoje skyrė ŽŪM atstovams nemažai  kritikos ir pasiūlė pagalbą.

Toliau kalba pakrypo apie valstybinę žemę. Buvo išsakyta daug apgailestavimų ir priekaištų dėl Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT). Per ketverius metus Aplinkos ministerija sugriovė buvusią struktūrą NŽT. ŽŪM svarstė NŽT grąžinti į savo pavaldumą. Suprantama, tai politinis sprendimas, bet, pasirodo, ten nebelikę net specialistų, teigė ŽŪM atstovė.

Buvo aptarta dar dešimtys smulkesnių ir asmeniškų ūkininkų klausimų.

Susidarė įspūdis, kad dalyvaujant ūkininkams valdžios atstovai gali dirbti produktyviai ir susitarti neatidėliodami sprendimų. Svarbiausi ir labiausiai rūpimi ūkininkams klausimai buvo aptarti ir išspręsti.

Lietuvos ūkininkų sąjunga organizuoja ir daugiau tokių išplėstinių posėdžių su valdžios atstovais Lietuvoje, nes tik esant nuolatiniam spaudimui politikai ir biurokratai nustoja ignoravę ir realiai ima spręsti ūkininkams iškylančias problemas.