Jonas Jaunius: nelabai gražu didžiuotis tuo, kas nuo tavęs nepriklauso

- Esate aktyvus žmogus. Papasakokite apie savo veiklas.

- Jeigu smulkiai – gali per ilgai trukti. Mokytojas, Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos gimnazijoje pirmininkas, veteranų sporto klubo „Šilutės šamai“ pirmininkas, interneto puslapio „infopamarys.lt“ administratorius, rajono fizikos mokytojų metodinio ratelio pirmininkas. Dar esu savo mylimos žmonos vyras, vaikų tėvas, senelis, futbolo klubo „Šilutės veteranas“ narys, bendruomenės „Saugų artuma“ narys, Lietuvos fizikos mokytojų asociacijos narys... Kartais sugalvoju ir sudalyvauju kokiame renginyje, pavyzdžiui šienavimo dalgiu čempionate.

- Ką jums reiškia krepšinis? Domitės sporto, o ypač krepšinio istorija? Gal turite kokių nors minčių, kaip tą istoriją perduoti savo kraštiečiams?

- Sportu ne tik domiuosi, bet ir užsiiminėju. Krepšinis – tai veikla, kur rezultatui pasiekti reikalingas nuoseklus ir komandinis darbas. Kaip yra pasakęs vienas šilutiškis, lyderis gali sužaisti ir laimėti vienas ar kelias varžybas, čempionatus laimi komandos. Savo komandine dvasia krepšinis ir vilioja.

Šilutės sporto istorija domiuosi, tik laiko tai daryti sistemingai neužtenka. (dalis tos istorijos yra perkelta internete www.infopamarys.lt).

O istorijai perduoti reikia tik noro. Reikia Šilutės bibliotekoje paprašyti Šilutės rajoninio laikraščio archyvų (turi nuo 1946 m.) ir perskaičius žinutes apie sportą – jas perspausdinti arba rasti. kas gali pakomentuoti. Dar yra buvusio Šilutės sporto komiteto dokumentai (Klaipėdos archyve). Pvz., ten gali rasti, kad 1972 m. sausio mėn. pirmas Sporto komiteto pirmininko Juozo Grigonio įsakymas buvo: „Deleguoti Šilutės ledo ritulio komandą į turnyrą Palangoje „Pakalnutės“ taurei laimėti“. Sudominau?

- Esate mokytojas. Ką reiškia būti / eiti pedagogo keliu? Kodėl pasirinkote šį kelią? Ar nesigailėjote?

- Kodėl pasirinkau? Vienareikšmio atsakymo nėra. Prisimenu, kad kai buvau 12-14 metų, kaimynai pravardžiavo mane „atamanu“. Nes jeigu nebuvo namie darbo ir jeigu su bendraamžiais neišeidavau žaisti į mišką ar futbolo, tai užsiimdavau su jaunesniais, ir apie mane būdavo koks 10-15 vaikų pulkas. O gal dėl to, kad man patinka kalbėti ir mokykloje yra auditorija, kuri negali išeiti.

Ką reiškia būti pedagogu? Atsakysiu ne savo, o psichologo Evaldo Karmazos žodžiais: „Pilietiškumas švietime – tai menas eiti plona virve tarp „aš čia tik vedu pamokas“ ir „aš keisiu pasaulį pradėdamas nuo šitos klasės“ ir einant nenukristi į „perdegimo“ bedugnę.“ Ar gali būti mokytojas ne pilietiškas? Čia jau klausimas ne man, o visuomenei, tėvams: ar juos tenkina mokytojas, kuriam „dzin“?

Ar gailiuosi, kad dirbu mokytoju? Kai priartėji prie perdegimo – gailiesi, bet jeigu nuo 1984 metų (pradėjau dirbti tuometėje Šilutės 3-ojoje vidurinėje) tris kartus mečiau mokyklą, ir vėl sugrįžtu... Būtų kvaila gailėtis savo sprendimų.

- Dirbate mokytoju. Kokie mokiniai ir jų tėvai buvo prieš 20 metų, o kokie šiandien? Yra skirtumų? Kokie?

- Šiandien vaikai gimsta tokie pat, kokie gimėme mes, kokie gimė mūsų seneliai. Visko kitko jie išmoksta – išmoksta tai, ko moko tėvai, visuomenė, mokykla. Mokiniai yra tokie patys. Jie nori užsiiminėti tuo, kas patinka ir jeigu tik nėra pamokų – visada džiaugiasi. Ar ne taip buvo, kai jūs lankėte mokyklą?

Visuomenė – kitokia. Blogiausia, kad ji nelabai suvokia, ko nori iš švietimo. Arba tie, kas suvokia, nepasako apie tai garsiai. Nė karto neteko girdėti, kad susitikime su Seimo nariais kas nors paklaustų apie švietimą. Elektra, kuras, žemė, šaligatviai, keliai ir kitos temos, bet apie švietimą – ne. Išskyrus, kai uždaro mokyklą – sukylame. Tai viena iš priežasčių, kodėl su švietimu Lietuvoj yra nelabai gerai.

O mokiniai nusižiūri, kad įvairūs vadybininkai, kurie suderina gatvės remonto projektą – ir vidury gatvės lieka stovėti elektros stulpas – vis tiek gauna atlyginimą, kad valstybė išleido kažkiek milijonų stadiono projektui, nors stadiono vis nėra, o mokyklos naujai laboratorijai ar mokytojų, kurių jau visur trūksta, skatinimui irgi nėra, – tai jie labai ilgai nesupranta: „Mokytojau, kodėl man ne 4 išvedėte, juk aš tyliai sėdžiu, netrukdau pamokai.“ Nesvarbu, kad neatsakau nieko, bet juk vis tiek kažką girdėjau?

Pagrindinis skirtumas. Kažkada didesnė dalis tėvų sakė „Vaikeli, mokykis, mokytas turėsi lengvesnį darbą, gal viršininkas būsi“. Dabar neretai motyvas toks: „Tai kaip nors pabaik tą 10 klasių ar gimnaziją, paskui sugalvosim, kur nors įtaisysim“.

- Gyvenime teko valgyti ir politiko duoną? Ar ji gardi? Kodėl? Ką reiškia būti politikoje? Kokias pozicijas teko užimti?

- Buvau Šilutės miesto tarybos deputatas 1990-1995 metais, tai daug dalykų teko tiesiog kurti, sugalvoti, nes senoji tvarka griuvo, o naujų įstatymų dar nebuvo (tada Tarybos nariai dirbo be atlyginimo).

Buvau Šilutės rajono 2007-2011 metų tarybos narys, mero pavaduotojas. Paskui 2011-2015 metais (su pertraukomis) dirbau Savivaldybės tarybos sekretoriumi.

Ar gardi ta duona? Kaip ir visi darbai – jeigu užsitarnavai atlygio, tai kąsnis nestringa. Manau, kad nelabai veltui valgiau, nes dar ir šiandien sutinku žmonių, kurie klausia: „Kodėl jie ten taip daro?“ Jeigu klausia – pasitiki. O bandydamas aiškinti lyg ir esu politikoje. Savotiškas dalyvavimas politikoje yra kai per Fizikos mokytojų asociaciją ar per profesinės sąjungos veiklą teiki pasiūlymus ir bandai daryti įtaką švietimo problemoms.

Ką reiškia „būti politikoje“? Nežinau, jeigu tikėti formaliais apibūdinimais, kad „politika – tai valstybės reikalų tvarkymo, valstybinės valdžios teorija ir praktika“ – tuomet visi, kurie su kaimynais aptarinėja, kad „ne ten šaligatvį nutiesė“, „ne taip sporto paramos pinigus padalino“ ar kitus panašius klausimus – jau dalyvauja politikoje, nes jie svarsto valstybės lėšų panaudojimą. Daug tokių diskusijų girdžiu, dažnai tenka atsakinėti, diskutuoti. Žmonių diskusijos yra gerai. Blogai, kad nėra mechanizmo, kaip tos mintys pasiekia ir daro įtaką etatinių politikų veiklai.

- Ar teko politikoje patirti išdavysčių? Kokių? Kas labiausiai įsiminė? Ar nėra minčių sugrįžti į politiką?

- Ką vadinate išdavyste? Kai buvau mero pavaduotoju 2007-2011 metais – Savivaldybės vadovai nesikeitė visą kadenciją – tai kelios pagrindinės politinės jėgos, lyg ir laikėmės susitarimo. Buvo, kas aiškino, kad aš dirbu negerai, rajono spaudoje rašė bile ką, partijoje mane pakeitė. Kitą Tarybos kadenciją (2011-2015 metų), kai aš jau nebuvau Tarybos nariu, politinė dauguma ir vadovai keitėsi 4 kartus. Tie žmonės man tiesiog neegzistuoja, aš niekada nepasigendu bendravimo su jais ir savo laidotuvėse jų nepasigesiu... Apie sugrįžimą – jeigu paskaitėte ankstesnį atsakymą, tai aš nesijaučiu išėjęs.

- Kaip vertinate šiandien vykdomą politiką rajone, šalyje?

- Aš manau, kad reikia skirti kelių lygmenų politiką. Aukščiausia – valstybės politika. Iš esmės kaip ir gerai, esame ir lyg tai bandoje išlikti ES, norime ten karts nuo karto pasirodyti vis reikšmingesni. Tik blogai, kad vis daugiau matome tokio parodomojo, soctinklams skirto kalbėjimo ar veiklos, kuri nesukuria realaus rezultato.

Vidurinė – Vyriausybės ir ministerijų arba ūkinė politika. Man nepatinka. Per daug įsigalėjo principas, kad pagrindinis akcentas yra „lėšų įsisavinimas“, o ministerijose valdininkai vis dažniau dirba taip, kad jiems svarbus yra procesas, bet ne rezultatas. Kol nėra rezultato – vis galima „atlikti analizę, užsakyti ir prižiūrėti studiją, parengti rekomendacijas, surinkti duomenis, patikrinti, įvertinti vykdymą“ – ir dažniausiai vykdymas, t. y. rezultatas būna ne tas, ko reikia – tada vėl „klaidų analizė, projektas....“

Žemiausia – rajono. Viskas čia normaliai, nes žmonės patenkinti. Norintieji realiai suprasti, kas man nepatinka, turėtų susirasti 1990-2000 metų rajono spaudą ir paskaityti apie tuomečių (be atlyginimo dirbusių) Savivaldybės tarybos narių darbą. Trumpai persakyti nemokėsiu. Gal dėl to vyresni žmonės ir burba, kad „ne taip jie ten...“, o jaunesni, kurie nematė, nežino – neturi su kuo palyginti. Specialistų tai kartais gaila, jie dažnai priversti laviruoti tarp Vyriausybės lygio politinių sprendimų, vietinių užsakymų ir realaus gyvenimo.

- Jūsų planuose - knyga.

- Knyga jau parašyta. Ji vadinasi „Mano gyvenimo fizika: apie fizikos ir socialinius dėsnius“.

Su baime pagalvoju, kur mes lekiame, jeigu vis mažiau lieka tokių, kurie džiaugiasi žiūrėdami į vaivorykštę arba šokinėjantį žiogą, kurie mato žvaigždėtą dangų ar rasos lašą, besitaikantį nukristi tau ant nosies nuo eglės spyglio galiuko... Kaip papasakoti apie gamtos dėsnius mokiniams, kurie jau nebepučia oro į dviračio padangas rankine pompa... Jiems jau nieko nereikia pasidaryti, nes viską gauna iš tėvų ar senelių. Tada vaikai, kad sugalvotų, kaip ką nors pasidarytų (pvz., sudaugintų du skaičius), atsakymo ieško internete. Jie jau negali išmokti Archimedo dėsnio ar apskaičiuoti dėžės tūrio. Ne dėl gabumų trūkumo, o dėl to, kad neturi tam poreikio. Ar jie mokės ką nors sugalvoti ir pasidaryti, jeigu nutiktų katastrofa ir neliktų interneto?

Tai tokias mintis begainiodamas kažkada ir sugalvojau papasakoti savo vaikystės nuotykius, kartu pateikiant fizikinį įvairių reiškinių paaiškinimą. Knygoje aprašyti įvykiai – tai mano prisiminimai, sumišę su kaimynų ir draugų pasakojimais. Kadangi žmonės, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, tampa mūsų gyvenimo dalimi, drįstu tvirtinti, kad aprašyti įvykiai – mano gyvenimo įvykiai. Jie aprašyti taip, kad dabartinė karta suprastų sąlygas, kuriomis mes tada gyvenome, kuo džiaugėmės. Leidykla „Eglė“ savo darbą padarė, o spaustuvė žadėjo, kad rugsėjo pabaigoje bus.

- Kodėl jums toks svarbus Saugų kraštas? Apskritai, ką jums reiškia Mažoji Lietuva?

- Kukorai, Saugų kraštas – mano Gimtinė. Saugos, aplinkiniai miškai – aš iš Vilniaus parvažiuodavau ten grybauti (nors Švenčionių ir Molėtų šilai daug arčiau buvo) – tiesiog gimtoje sodyboje ant laiptelių sėdėdamas išgeriu puoduką kavos ir pailsiu labiau negu gulėčiau dieną Palangos pajūryje. O Mažoji Lietuva man nėra kažkas daugiau negu Lietuva. Suvokiu istorinį kontekstą ir tas mūsų žinių apie Mažąją Lietuvą spragas – bet juk apie Lietuvą irgi daug nežinome. Mane stebina istorikai, kurie sako, kad apie Mindaugo laikus (prieš 800 metų) arba Radvilų, Kesgailų valdymą LDK laikais „nėra išlikę šaltinių; nėra patikimų duomenų“, bet apie Senovės Egipto faraonų gyvenimą (prieš 4 000 metų) kalba lyg vakar pas juos spaudos konferencijoje būtų dalyvavę.

- Ar žavi jus Mažosios Lietuvos architektūra? Kas labiausiai?

- Neišskiriu regioninės architektūros. Nedetalizuosiu, nes mano požiūris į tokius dalykus specifinis.

- Šiandien vis labiau į paraštes nustumiamos tradicijos, šeimos vertybės. Deklaruojama, kad visi laisvi. O kaip išties?

- Vienareikšmiškai – tradicijos yra būtinos. Juk mūsų protėviai jas sugalvojo ne dėl to, kad neturėjo ką veikti. Visos senosios tradicijos turi praktinę reikšmę, kuri padėjo bendruomenėms išlikti. Visi girdi, kaip giriami ir vertinami sporto klubai, kurie „turi senas, ilgaamžes tradicijas“. Religinės bendruomenės, tikėjimas – irgi iš senų laikų atėjęs paprotys (tik bažnyčia ir tikėjimo apeigų forma istorijos tėkmėje kinta).

Dabartinė tendencija viską aiškinti per asmens laisvę – mes visada sugebame nukrypti į kraštutinumus. Kaip galima sakyti: „Aš laisvas, darau ką noriu“ – ir tuo pat metu viską pirkti parduotuvėse, naudotis elektra, keliais. Juk tai sukūrė visuomenė, tai ir naudojame pagal visuotinai priimtus susitarimus. Imti iš bendro noriu, o duoti, saugoti – jau ne? Manau, yra paprasta taisyklė: esi laisvas elgtis laisvai tiek, kiek tai nesusiję su kitais. Gali bėgti į krūmus ir atlikti gamtinius reikalus (jei jau prispyrė), bet negali to daryti kaimynui po jurginais.

- Lietuvių tauta – nykstanti. Ką daryti, kad tai pakeistume?

- Lietuviai – ne išimtis. Daug mažų tautų nyksta. Ar realiai nykstame – niekas neturi tikros statistikos. O ką daryti – irgi nėra vieno recepto. Nes reikia įvardinti priežastis, kodėl mažėja. Jeigu išvažiuoja dėl darbo, - tai reikia Lietuvoje mokėti atitinkamai panašų atlyginimą. Jeigu išvažiuoja, kad bendras pragyvenimo lygis kitas, tai tas nesukuriamas per vieną dieną. Mano senelis uždarbiavo Amerikoje, bet sugrįžo, nusipirko žemės, padargų ir ūkininkavo. Jam gerai savijautai užteko žinios, kad Lietuvoje nebėra caro valdžios.

Ir kaip nesuksi, atsitrenkiame į tai, kad išėję iš sovietinio vargo vis dar jaučiame daiktų alkį – kaip ir visas pasaulis tampame reklamos ir vartojimo visuomene. Tai čia lietuvybei vietos nebėra – globalioje visuomenėje ir rinkoje užtenka kažkiek mokėti angliškai ir spaudyti mygtukus internete užsakymui sudaryti...

Ar tas „tautos nykimas“ būtinai turi pasikeisti? Ir kas žino, kaip po 100 metų bus vertinami tie, kurie bando stabdyti globalios visuomenės formavimą: kaip progreso stabdytojai ar kaip svetimą jungą atnešę?

- Ar didžiuojatės būdamas lietuviu? Kodėl?

- Niekada negalvojau. Nelabai gražu didžiuotis tuo, kas nuo tavęs nepriklauso, nes toks gimiau. Gal labiau džiaugiuosi, kad esu žemaitis (abu tėvai gryni žemaičiai). O žemaičiai – tai tie, kur ilgiausiai priešinosi kryžiuočių prievarta nešamai idėjai. Nesvarbu, kad šiandien krikščionybę vertiname kaip teigiamą reiškinį, bet kažkas turėjo parodyti, kad „taip daryti yra negerai“.

- Kuo norite palinkėti skaitytojams?

- Kažkur mačiau tokią statistiką. Atsiprašau, jeigu ji išgalvota, nes šaltinio patikrinti nespėjau. Valstybėse, kurių pragyvenimo lygis aukštesnis, gyventojai daugiau skaito. Tai linkiu skaityti daugiau knygų.

- Ačiū už pokalbį.