Genocidas – žodis, kurį vengta ištarti daugelį metų

Spalio 16-ąją minime Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, ir šiemet sukako 80 metų, kai sovietų armija užėmė Klaipėdos kraštą ir pradėjo etninį gyventojų valymą.

90 nuošimčių vietinių buvo priversti pasitraukti, bėgti, tas bėgimas daugeliui baigėsi mirtimi, kankinimais, prievartavimais, badu, prarasta ar slepiama tapatybe ir vėliau sekusia tyla. Tyla saugumo sumetimais, baime, siekiant apsaugoti savo vaikus.

Žaizdos Rytprūsių žemės, kuri buvo kolonizuota, perkeista ir išdeginta sovietine rūgštimi. Nebylių žemė, kur kolonizatoriai tyli, nes „tokie laikai buvo“, kolonizuotieji tyli, nes nugalėtojų niekas neteisia.

Iki 1944 metų Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Įsiklausykite: tai beveik tas pats skaičius, kiek šiandien yra lietuvių visoje Lietuvoje... Per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo nužudyti. 1945 metų pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.

Šilutės Hugo Šojaus muziejuje šią dieną vyko konferencija ,,Mažosios Lietuvos tyrinėjimai: kalba ir kultūra“. Ir tai, ko gero, viena pirmųjų kregždžių, atveriant sunkios ir skausmingos temos „skrynią“. Kalbėti būtina, kad pasveiktume, kad įvardintume ir balsu pasakytume, kas vyko. Kad pagarsintume liudijimus, kad neišsisukinėtume ir nesigobtume politkorektiškumo skraiste. Vokiečiai ligi šiol mušasi į krūtines, moka reparacijas, o kaip su mumis? Netiesiogiai juk kažkiek kaltės turėtų būti širdyse, kažkieno bufete gal puikuojasi vietinių porceliano servizai? Ne?

Mano slapta svajonė - muziejaus leidinys su vietinių liudijimais ir pasakojimais. Kaip suprantu, jie buvo ilgą laiką renkami, užrašinėjami ir archyvuojami. Kad tie pasakojimai taptų gyvais, juos turi skaityti gyvieji, jie neturi dūlėti, nors ir neįkainojami, muziejaus fonduose. Tai, ką pavyko surinkti man, yra lašas jūroje, tas istorijas, tikiuosi, skaitėte mūsų laikraštyje, bet iki manęs kažkas tai irgi darė... Ir tai turi teisę būti pagarbiai iškelta į dienos šviesą.

Konferencijos programą turėjote matyti H. Šojaus muziejaus feisbuko paskyroje, pati išryškinsiu kelis, mano nuomone, įdomiausius akcentus.

Apie Mažosios Lietuvos kultūrą kalbėjo dr. Lina Petrošienė, išvardijusi nematerialiąsias krašto vertybes, įtrauktas į kultūros sąrašą; tai vėtrungės, kafijos gėrimas, kapinių šventės, gintarų gaudymas, šiupinio šventė, lietuvininkų dainavimo tradicija, poledinė stintų žvejyba, instrumentinio muzikavimo tradicija... Ji pabrėžė, kad tapatybė išreiškia savęs suvokimą, identitetas išreiškia grupines vertybes, su kuriomis asmenybė save sieja. Gyvenimas paribyje veikia etninę ir kultūrinę tapatybę, kuri kasdieniame gyvenime paprastai nėra deklaruojama, bet pasireiškia, susidarius tam tikroms ekstremalioms sąlygoms: karų, vidinės krizės metu arba yra sietina su migracija, demografija ir kt. ekonominio pobūdžio pasikeitimais. Kraštutiniais atvejais asmens identifikacija gali radikaliai pasikeisti, būti netikrumo būsenoje. Visa tai vaizdžiai atlieka lietuvininkų pasisakymai tapatybės klausimais, kur vyrauja vokiškasis valstybinis, religinis bei lietuviškasis lingvistinis akcentai. Mažlietuvio paklusnumas savai, vokiškajai valdžiai, valstybės karaliui ar kaizeriui suformavo ne tik ilgaamžę priklausomybę Prūsijos valstybei, bet ir religinę tradiciją, kuria remiantis valstybės valdovas kartu buvo ir protestantiškosios bažnyčios galva. Su kuria grupe, analizuojant lietuvininkų pasisakymus, jie save sieja? Priekulės respondentė štai be jokių abejonių pateikia, kad čia buvusi Vokietijos teritorija. Kai kurie Mažąją Lietuvą, nors ir Prūsijos teritorijoje, laikė esančia Lietuvos dalimi, paaiškindami tarpinę krašto padėtį, esant nei Lietuva, nei Vokietija. Tik visi labai aiškiai nepripažįsta jo esant Žemaitijos dalimi. Visi vietiniai savo tapatybę apibrėžia esant arba lietuvininkais, arba vokiečiais.

Prūsijos valdžios įsakus XVIII a. pristatė dr. Mindaugas Šinkūnas. Jais savo pavaldinių gyvenimus valstybė smarkiai reguliavo. Į lietuvių kalbą juos versdavo kunigai, už tą darbą buvo neblogai sumokama. Išversti iš vokiečių kalbos įsakai buvo spausdinami Kionigsberge ir viešai skelbiami lietuvių gyvenamose provincijose. Juos perskaitydavo šulmistrai arba šaltyšiai kaimuose prie bažnyčių, o miesčionims – rotmanai (miesto tarybos nariai) prie rotušių ar vartų, taip pat kabinti prie karčemų. Tokie anuomet buvo įsakų skelbimo būdai.

Apie Klaipėdos kraštą po II pasaulinio karo pranešėja dr. Sigita Kraniauskienė paskelbė, kad per paskutinius šimtą metų šis patyrė didžiulę socialinę, ekonominę transformaciją, sienos buvo perbraižytos arba visai ištrintos, o krašto gyventojai pasikeitė fiziškai. Tyrimai lietuvių pradėti vėliausiai, anksčiau už mus tai tyrinėjo lenkai ir rusai. Per žmonių prisiminimus bandoma atsekti ir nustatyti, kaip susikūrė čia toji nauja visuomenė, kuri buvo visiškai kitokia, nei čia buvusioji iki karo. Surinkta bene 95 gyvenimo istorijos, kad būtų galima papasakoti, kokie procesai vyko, bandyti suprasti, kaip toji naujoji visuomenė „susiklijavo“, dėl ko čia žmonės atsikėlė, ką kiekvienas jų akcentuoja. Migracija, prasidėjusi karo pabaigoje, didysis, galutinis vietinių gyventojų pasitraukimas, kuris buvo prievartinis ir priverstinis, pakeitė krašto veidą, sudarkė, sutraukiojo buvusiąją tapatybę ir paliko tik jos trupinius...

Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčios gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo  nušvietė dr. Darius Petkūnas. Verta dėmesio istorija apie Žukus, kur 1944 metų spalį pro bažnyčios langą buvo paleisti du šūviai iš kariško šautuvo. Langas išdaužtas, kulkos kliudė sieną, ant tikinčiųjų ėmė byrėti tinkas, susidarė įspūdis, kad maldininkus užpuolė žudikai, kilo panika, žmonės puolė bėgti iš bažnyčios... Iš Žukų milicijos tarnautojų pavyko sužinoti, kad šūvius paleido milicininkas Andriuška. Iš pradžių šis ketino mesti granatą, tačiau persigalvojo ir paleido šūvius. Katyčiuose 1946 metais ant bažnyčios esantį gaidį (liuteroniškoje tradicijoje ir Vokietijoje bokšte būdavo gaidys) palaikė vokiečių ereliu ir pradėjo į jį šaudyti. Jis buvo nuverstas, liko atvira anga, pro kurią ėmė bėgti vanduo. Katyčių bažnyčioje buvo įrengtas kinoteatras, bažnyčios langai dažnai išdaužomi, bažnytiniai papuošimai ir varpų virvės vagiamos, durys išlaužiamos, vagiamos spynos, kapų suoliukai, paminklai po atstatymo vėl nuverčiami, pjaunami ir vagiami medžiai, kapinių vartai, bažnyčių čerpės daužomos akmenimis. Jei apie tai buvo pranešama valdžiai, tas asmuo apskundžiamas už nebūtus dalykus, milicija net neketindavo sudrausti piktadarių.

Ypač įdomu buvo išgirsti dr. Ulrich Wannagat šeimos istoriją, gausiai iliustruotą nuotraukomis bei pamatyti salėje išeksponuotą tautinį rūbą, pasiūdintą jo senelės, kuri mokėsi Heydekrug Jaunųjų ūkininkių namų ruošos mokykloje. Jį galite pamatyti, apsilankę muziejuje.

Visi pranešėjai muziejininkų buvo apdovanoti dovanėlėmis, iš kurių maloniausia staigmena tapo burtikės. Tikėtina, kad šis originalus krašto tapatumo artefaktas turėtų pasirodyti muziejaus suvenyrų skyrelyje gruodžio mėnesį.

Tad siurprizas išties vykęs, nekantraudama lauksiu gruodžio, kad šv. Kalėdų išvakarėse kažką nustebinčiau, padovanodama burtikes!