Loreta Stašinskienė: sėkmės formulė slypi artimųjų meilėje

Šio rašinio herojė Loreta gimė, augo ir mokėsi Gardame. Tėviškėje ir šiandien tebegyvena jos mama, kurios aštuoniasdešimtmetį pernai, per Onines, šventė visa šeima.

Mokiausi gyventi iš naujo

- Prieš aštuonetą metų, pakirstas vėžio, mirė mano vyras. Su juo užauginome dvynukes dukreles ir sūnų. Šiandien džiaugiuosi savo nuostabiais vaikais, anūkais ir žentais. Man padeda ir mama, kuriai teko siaubingi išgyvenimai laidojant tris savo vaikus, mano du brolius ir seserį. Aš, vyriausia, likau viena. Kai susirgau, mama pasakė, jei ir tu mirsi, nematau jokios prasmės gyventi.

Nors situacija buvo itin sudėtinga, šiandien aš vėl stoviu ant savo kojų. Ne tik stoviu, bet ir einu. Net toje pačioje draugijoje, kuriai vadovavau 24 metus, pradėjau nedideliu krūviu dirbti individualios priežiūros darbuotoja. Mano darbo geografija apima Šilgalius, Žukus ir Pagėgius. O juk visai neseniai, 2023 metais, man pačiai, ištiktai insulto, teko mokytis gyventi iš naujo. Vėl buvo pirmieji žingsniai, pirmieji žodžiai. Net kitaip maitintis reikėjo išmokti. Tačiau tai buvo tik išbandymų pradžia. Kita diagnozė – kepenų nykimas. Chirurginė operacija, kuri pasauliniu mastu buvo ketvirta, pavyko. Man vėl pasisekė. Per pora mėnesių atsirado donoras. Kepenų persodinimas iki šiol duoda gerus rezultatus. O kur dar mano sunki genetinė liga, kuria visame pasaulyje serga tik 120 žmonių. Aš esu garsi ligonė. Apie mane jau ir kiti laikraščiai rašė... Beje, kodėl pasakoju apie savo šiuos išgyvenimus. Todėl, kad džiaugiuosi, kad Aukštybėse mane globoja ir už tai esu labai dėkinga... Esu nemažiau dėkinga ir Kauno klinikų medikams, kurie pastatydami mane ant kojų padarė neįtikėtinus dalykus, klinikų mediką Mindaugą Urbą vadinu savo didžiausiu globėju. Turiu tokią teisę jam skambinti kada man tik reikia. Apie šeimos narių palaikymą jau sakiau, - šypsosi Loreta.

Ėjau nuo durų iki durų

Sugrįžtame prie darbo pradžios. Pašnekovė leidžiasi į prisiminimus.

- Aš diplomuota daržininkė–sodininkė. Po mokslų Žemaičių Naumiestyje, apsigyvenusi Pagėgiuose ir Mikytuose pradėjau dirbti siuvėja. Susipažinau su pagėgiškiu būsimu vyru Gintaru, o 1988 metais mums gimė dvynukės Jolanta ir Dainora. Vėliau ir sūnus Tomas. Kaip ir visas Pagėgių kraštas, taip ir neįgaliųjų draugija priklausė Šilutės rajonui. 2000-aisiais, pagal Lietuvoje savivaldos vykdomą reformą, kaip žinia, Pagėgių kraštas tapo atskira savivaldybe. Netrukus įkurtos Pagėgių neįgaliųjų draugijos vadovė mirė ir šios pareigos buvo pasiūlytos man. Oi, buvo ir labai juodų, ir labai šviesių dienų. Bepigu dabar – visokie projektai, puikios patalpos, sąlygos visai kitos... O anksčiau vis buvome mėtomi iš vienų į kitas patalpas. Daug metų ėjau nuo durų iki durų.

Nepareikalausi, neįsakysi. Tik gražiuoju vis tai to, tai ano prašai. Ačiū Dievui, buvo gerų žmonių, kurie padėdavo. Džiaugiuosi, kad turėjau, kaip dabar madinga sakyti, puikią savo komandą. Aišku pasitaikė visokių sutikti, bet gerų žmonių buvo, yra ir visad bus daugiau, - giliai atsidūsta Loreta.

Pandemijos pasekmės

Įsikalbame ir apie pandemijos laikotarpį. Anot pašnekovės, tai buvo klaikus laikas. Loreta irgi susirgo kovidu, bet pavyko iš mirties nagų ištrūkti, o žmonės mirė vienas po kito, nes buvo likę be būtinosios medicinos pagalbos. Juk draugijos nariai gyveno ir dabar gyvena nuolatinėje medikų priežiūroje.

Pašnekovė sako, kad nepamenanti tikslių skaičių, bet iki pandemijos, organizacija vienijo per 400 narių.

Po pandemijos liko, berods, per 200. Tada, sako, iš nevilties, kad pasmerkti žmonės negali sulaukti tinkamos pagalbos, norėjosi vilku kaukti. Daug draugijos narių sunkiai išėjo Anapilin.

- Tos prakeiktos pandemijos pasekmes jaučiame ir dabar. Kovidas žmones uždarė namuose tarp keturių sienų. Kaip uždarė, taip daugelis ir dabar tebesėdi. Kviesk nekvietęs į renginius, užsiėmimus, nė krust, o juk bendravimas tarp žmonių yra viena iš didžiausių vertybių. Kiek man leidžia jėgos, tiek einu į renginius, susitikimus. Ar nebaisu, kad taip greitai galima paveikti žmonių sąmonę? – susimąsto pašnekovė.

Mažoji misija

- Loreta, o kokiomis mintimis gyvenate šiandien, kai prasiautė pandemija, kai po sunkių ligų neįtikėtinai ganėtinai greitai kilote iš ligoninės lovos? – klausiu.

- Mano didelis laivas jau išplaukė. Dabar aš sėdžiu mažoje valtelėje ir mano mažoji misija, kiek leidžia jėgos, dar pagelbėti žmonėms. Su atvira širdimi laukiu pavasario. Labai noriu vėl sukišti rankas į žemę, sodinti gėles, pačiai užsiauginti daržovių. Nesvarbu, kad mano vaikai sako – mama nieko neaugink, pailsėk, o aš jiems juokais atsakau, nesistenkite uždaryti mane į auksinį narvelį.

Juk iš Kauno klinikų sugrįžau į pasaulį žiūrėdama kitomis akimis. Dar labiau mylinčiomis, dar giliau matančiomis, dar labiau vertindama tai, kas mums skirta, - šypsosi pašnekovė Loreta.

Atsisveikiname palinkėdami vienas kitam sveikatos ir atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia pridurti.

Juk kartais skalsus žodis būna daug iškalbingesnis už ilgus apibendrinimus.