Klaipėdos krašto ir jo gyventojų turto likimas, kai jį „išvadavo“ Raudonoji armija

Ši transformacija apėmė ne tik gyventojų perkėlimus, vykusius 1944-1960 metais, bet ir didelio masto turto priklausomybės pokyčius – senųjų šeimininkų turtą perėmė naujieji šeimininkai. Dėl to kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse likusių ūkių problemos sprendimą tiesiogiai lėmė tiek politiniai ir teisiniai sprendimai, tiek naujos santvarkos ypatumai.

Kokie tuomet vyko procesai Klaipėdos krašte ir siūlome sužinoti iš šio dr. Rubeno Bukavicko straipsnio, kuris parengtas Klaipėdos universitete 2020 metais apgintos daktaro disertacijos „Sovietizacija Klaipėdos krašte: sociokultūrinės ir socioekonominės transformacijos 1945-1960 metais“ pagrindu.  

1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija užėmė Klaipėdą. Pirmoji Lietuvos TSR vadovybės ir visuomenės atstovų reakcija į tai buvo euforinė ir buvo pristatoma kaip istorinės reikšmės įvykis. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas J. Paleckis per Vilniaus radiją sakė: „Senasis Vilnius, Kaunas ir visa Tarybų Lietuva sveikina išvaduotąją Klaipėdą. Po 700 metų pirmą kartą vienoj lietuviškoj valstybėj susijungia Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Po Tarybų Lietuvos vėliava mūsų kraštas susijungė ir tapo vieningas“.

Tačiau buvusio Klaipėdos krašto įtraukimas į Lietuvos TSR administracinę – teritorinę sudėtį kėlė ir didelį susirūpinimą Lietuvos TSR vadovybei. Dėl to jai reikėjo išspręsti kelias tarpusavyje glaudžiai susijusias problemas. Pirmiausia išspręsti Klaipėdos krašto apgyvendinimo klausimą, nes Raudonajai armijai užėmus kraštą 1944 m. pabaigoje jame buvo likę vos apie 3000 gyventojų.

Ši problema aktualizavo kitą problemą – Klaipėdos krašto gyventojų palikto turto likimą. Kol krašte nebuvo nei gyventojų, nei vietinės valdžios, Raudonosios armijos trofėjinės komandos be skrupulų plėšė visą išlikusį vertingą turtą ir jį skubiai gabeno į TSRS gilumą.

Susirūpinęs šia situacija 1944 m. gruodžio 19 d. Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos (toliau – LKT) pirmininkas M. Gedvilas raštu kreipėsi asmeniškai į J. Staliną, prašydamas, kad Klaipėdos krašte likęs turtas nebūtų išvežamas iš jo. Jis motyvavo šį prašymą tuo, kad turtas būsiąs reikalingas naujai apgyvendinant kraštą. Sprendžiant iš vėlesnių veiksmų, Klaipėdos krašte likusio turto atžvilgiu, galima teigti, kad jis buvo paliktas Lietuvos TSR poreikiams patenkinti.

Kol buvo sprendžiamas Klaipėdos krašte likusio turto priklausomybės klausimas, Lietuvos TSR vadovybei taip pat teko spręstis Klaipėdos krašte likusio turto apsaugos ir paskirstymo klausimus. Supratusi, kad Klaipėdos krašte be priežiūros esantis turtas gali būti išgrobstytas arba sunaikintas, Lietuvos TSR vadovybė organizavo likusio turto apskaitą, apsaugą ir paskirstymą valstybiniams bei visuomeniniams ūkio subjektams.

Šis procesas prasidėjo 1944 m. lapkričio pabaigoje. Tačiau ne visose krašto vietose tai buvo galima atlikti. Ypač pagal Nemuno upę, kur ruožas nuo Vilkyškių ir Rusnės buvo visiškai užminuotas. Be to, turto apskaitai vykdyti trūko kompetentingų darbuotojų. Dėl to, iki 1945 m. rudens jų surinkta informacija buvo nepilna ir netiksli. Vykdant šį procesą, didelį rūpestį kėlė turto kiekis ir jo statusas: jo buvo tiek daug, kad beveik neįmanoma apibūdinti žodžiais. Turtas buvo vertinamas ne kaip Lietuvos TSR priklausanti nuosavybė, o kaip trofėjinis – t. y. Vokietijos ir jos piliečių turtas.

Lietuvos TSR valstybiniai ir visuomeniniai ūkio subjektai, gavę tokį turtą, turėjo už jį susimokėti. Pagal TSRS LKT 1945 m. sausio 10 d. priimtą nutarimą, apmokėjimas už „trofėjinį liaudies ūkio turtą“ turėjo būti vykdomas iš valstybės biudžeto asignavimų ir Valstybinio banko kreditų, skirtų kapitalinėms investicijoms į įmonių, įstaigų ir organizacijų vystymą. Todėl tokio turto įsigijimas tapo didele našta Lietuvos TSR valstybiniams ir visuomeniniams ūkio subjektams.

Pavyzdžiui, 1945 m. pabaigoje Lietuvos TSR geležinkeliai kėlė klausimą dėl atsiskaitymo formos keitimo už Klaipėdos krašte nuo 1944 m. pabaigos iki 1945 m. lapkričio mėn. įgytą trofėjinį turtą, kurį daugiausia sudarė nekilnojamasis turtas (geležinkelio keliai, tiltai, pastatai). Lietuvos TSR geležinkeliams perduoto turto vertė buvo didelė, palyginus su Lietuvos TSR 1941 m. prarasto turto verte. Dėl vokiečių okupacijos Lietuvos TSR neteko prekių, kurių bendra vertė siekė 204 mln. 883 tūkst. rublių, o Klaipėdos krašte įgyto turto vertė buvo 200 mln. rublių. Net ir sumažinus šio turto vertę, bendras galimas įsigyti turto kiekis viršijo Lietuvos TSR valstybinių ir visuomeninių ūkio subjektų finansines galimybes. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad Klaipėdos krašto integracija į „Tarybų Lietuvos“ sudėtį buvo nepakeliama našta Lietuvos TSR biudžetui. Štai dar porą pavyzdžių: 1945 m. balandžio 24–27 d. vykusioje TSRS Aukščiausiosios Tarybos XI sesijoje M. Gedvilas kreipėsi į Tarybų Sąjungos vadovybę, prašydamas skirti 45 mln. rublių finansinės paramos Klaipėdos krašto reikmėms. Lietuvos TSR taip pat neturėjo pakankamai lėšų šiam kraštui apgyvendinti, todėl buvo prašoma skirti papildomą finansinę paramą. 1945 m. iš TSRS rezervinio fondo šiam tikslui buvo skirta 31 mln. rublių.

Susidūrusi su Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvos TSR sudėtį sunkumais respublikos vadovybė kėlė klausimą dėl krašte likusio turto priklausomybės vertinimo. Šis klausimas buvo svarbus siekiant palengvinti finansinę naštą, atsiradusią dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos TSR, ir pašalinant teisines kliūtis, susijusias su krašto sovietizacija.

Klaipėdos krašte likusio turto vertinimo problemą Lietuvos TSR vadovybė pradėjo kelti tik po 1945 m. birželio 6 d., kai buvo oficialiai panaikintas Vokietijos valstybingumas. Jau kitą dieną Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariato atstovas kreipėsi į Tarybų Sąjungos vadovybę, prašydamas išaiškinti, kaip „vertinti gyventojų Klaipėdos krašte paliktą turtą, kaip trofėjinį ar kaip be šeimininko“. Anot jo, „Klaipėdos sritis, Vokietijos 1939 m. atplėšta nuo Lietuvos, iki Didžiojo Tėvynės karo de facto buvo Vokietijos teritorija“.

1945 m. liepos 11 d. gautame atsakyme buvo pabrėžta, kad „visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, vokiečių paliktas Klaipėdos (Memelio) srityje, yra trofėjinis ir turi būti realizuotas už užmokestį“. Be visa to, Lietuvos TSR vadovybė buvo informuota, kad pagal TSRS LKT 1945 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. 1403, kiekvienai į Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritis perkeliamai valstiečių šeimai, išimties tvarka, leista skirti namą su sodybiniais pastatais, juos perduodant asmeninės nuosavybės teisėmis, be apmokėjimo už juos.

Paradoksali situacija

Kodėl susidarė tokia paradoksali situacija? Juk pagal oficialų to meto diskursą Klaipėdos kraštas buvo suvokiamas, kaip „smetoninei” Lietuvai priklausanti ir Vokietijos okupuota teritorija, kurią 1945 m. sausio 28 d. „išvadavo“ Raudonoji armija, „sugrąžindama“ ją „Tarybų Lietuvai“.

Galimą atsakymą į šį klausimą pateikia Sąjungininkų 1945–1947 m. derybose pasiekti susitarimai dėl pokarinės Vokietijos sutvarkymo, visų pirma dėl teritorijų atskyrimo nuo Vokietijos ir karo žalos atlyginimo.

Iki Potsdamo konferencijos pabaigos – 1945 m. rugpjūčio 2 d. – sąjungininkai dar nebuvo patvirtinę Vokietijos teritorijos dalies perdavimo TSRS bei už Vokietijos ribų likusio turto priklausomybės. Todėl iki šios datos iš Vokietijos teritorijos išvežtas turtas buvo laikomas trofėjiniu, o ne reparacijų dalimi. Tai sudarė sąlygas nekontroliuojamam Vokietijos turto plėšimui, įskaitant turtą, buvusį Klaipėdos krašte. Šia galimybe aktyviai naudojosi TSRS, siekdama išgabenti kuo daugiau turto.

Potsdamo konferencijoje Sąjungininkai patvirtino susitarimus dėl Vokietijos teritorinių pakeitimų ir reparacijų natūra. Jie nutarė perduoti „Karaliaučiaus miestą ir greta esantį rajoną“ TSRS. Taip pat sutarta, kad reparacijos bus dengiamos turto forma, pirmumo teisę į reparacijas turės TSRS, JAV ir Didžioji Britanija, o reikalavimai dėl reparacijų bus patenkinti iš kiekvienos okupacinės zonos turto bei Vokietijos turėto turto (aktyvų) užsienyje.

Akcentuotina, kad nustatydami, kam priklausė tam tikras turtas, Sąjungininkai rėmėsi 1937 m. gruodžio 31 d. Vokietijos sienomis. Turto, likusio už šių sienų ribų, priklausomybė turėjo būti sprendžiama papildomai. Remiantis Potsdamo susitarimu, 1945 m. spalio 30 d. Kontrolinė taryba, šalių nugalėtojų sudaryta Vokietijai valdyti, priėmė įstatymą „Dėl užsienyje esančio vokiško turto valdymo perėmimo“. Pagal šį įstatymą Vokietija neteko viso turto (aktyvų), esančio už jos sienų, kuris priklausė tiek valstybei, tiek „vokiečių tautybės asmenims“.

Dviprasmybė ir jos sprendimas

Įstatyme buvo nurodyta, kad „vokiečių tautybės asmenimis“ laikomi tie asmenys, kurie po 1939 m. rugsėjo 1 d. turėjo Vokietijos pilietybę, išskyrus piliečius tų šalių, kurias po 1937 m. gruodžio 31 d. „užgrobė“ Vokietija. Galima būtų manyti, kad po 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos krašte likęs turtas nepriklausė Vokietijos valstybei, o 1939 m. kovo 23 d. Vokietijos pilietybę įgiję Klaipėdos krašto gyventojai nepriklausė „vokiečių tautybės asmenų“ kategorijai. Tokiu atveju Klaipėdos krašte likęs turtas neturėjo būti nusavinamas, o turėjo būti grąžintas jo savininkams.

Tačiau TSRS pilietybė buvo suteikta tik Klaipėdos krašto lietuvių tautybės gyventojams ir tik 1947 m. gruodžio 17 d. Tai rodo, kad Tarybų Sąjungos vadovybė Klaipėdos krašto gyventojus laikė „vokiečių tautybės asmenimis“, o jų turtą –  TSRS nuosavybe.

Taip pat galima pastebėti, kad pagal Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas ir papildymus, įsigaliojusius 1945 m. birželio 21 d., Klaipėdos krašto nebuvo Lietuvos TSR sudėtyje. Jis taip pat nebuvo laikomas Lietuvos TSR dalimi Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole, vykusiame nuo 1945 m. lapkričio 14 d. iki 1946 m. spalio 1 d., kurio metu krašto „inkorporacija“ į Vokietijos sudėtį buvo vertinama, kaip Versalio sutarties 99 straipsnio pažeidimas.

Todėl TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaką dėl TSRS pilietybės suteikimo Klaipėdos krašto lietuvių tautybės gyventojams reikėtų vertinti kaip priemonę spręsti krašto gyventojų teisinės priklausomybės problemą, kilusią po Prūsijos valstybės panaikinimo 1947 m. vasario 25 d. Tai turėjo padėti Lietuvos TSR vadovybei spręsti vietinių Klaipėdos krašto gyventojų neapibrėžtos teisinės padėties ir darbo jėgos trūkumo problemas.

Aptariamame įstatyme taip pat buvo nurodyta, kad Jungtinių Tautų Organizacijai priklausančių šalių – visų pirma TSRS, JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – „jurisdikcijoje“ buvęs Vokietijos valstybės ir „vokiečių tautybės asmenų“ turtas nepatenka į reparacijų kategoriją. Tai reiškia, kad minėtose šalyse buvęs Vokietijos valstybės ir „vokiečių tautybės asmenų“ turtas tapo jų nuosavybe. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą galima daryti prielaidą, kad už Vokietijos ribų atsidūręs „Karaliaučiaus miestas ir greta esantis rajonas“ tapo TSRS nuosavybe.

Taigi, iki Potsdamo konferencijos ir minėto įstatymo priėmimo Klaipėdos kraštas nebuvo laikomas nei Lietuvos TSR, nei TSRS dalimi, o krašte likęs turtas buvo priskiriamas Vokietijos valstybei ir „vokiečių tautybės asmenims“. Dėl to TSRS galėjo vertinti visą krašte paliktą turtą kaip priešo nuosavybę.

„Trofėjinis“ turtas virsta „bešeimininkiu“ turtu

Po Potsdamo konferencijos, kai Sąjungininkai patvirtino susitarimus dėl Vokietijos reparacijų natūra, teritorinių pakeitimų bei už Vokietijos sienų likusio Vokietijos valstybės ir „vokiečių tautybės asmenų“ turto, TSRS pakeitė savo politiką turto atžvilgiu: „trofėjinis“ turtas buvo perklasifikuotas į „bešeimininkį“. Turto klasifikacijos pakeitimas lėmė ir šio turto įgijimo sąlygų pasikeitimą. Tai nebuvo susiję su Klaipėdos krašto „suvereniteto grąžinimu“ Lietuvos TSR, bet veikiau su naujų teritorijų vakaruose įgijimu ir jų integracija į TSRS. Konkrečiai, tai siejosi su „Karaliaučiaus miestu ir greta esančiu rajonu“.

Dėl to 1945 m. spalio mėn. Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas M. Gedvilas kreipėsi į TSRS LKT pirmininko pavaduotoją N. Voznesenskį, prašydamas pakeisti TSRS LKT 1945 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 1403 taikymą Klaipėdos miestui, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritims. Jis prašė padaryti „išimtis“ taip, kad Lietuvos TSR valstybiniams ir visuomeniniams ūkio subjektams būtų „leista nemokamai perduoti“ Klaipėdos krašto teritorijoje likusį tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą. Taip pat jis prašė nemokami perduoti mokslinėms ir muziejinėms įstaigoms vertingą turtą, turintį istorinę, meninę ir architektūrinę vertę (vertingus pastatus, senovinius ir meno kūrinius bei knygas), o vietiniams vykdomiesiems komitetams, komunalinio ūkio butų fondui sudaryti, miestuose esančius gyvenamuosius namus, kurių naudingas plotas viršijo 220 kv. m.

Tarybų Sąjungos vadovybė pritarė tik nemokamam nekilnojamojo turto perdavimui. Todėl 1945 m. spalio pabaigoje Lietuvos TSR LKT priėmė oficialų nutarimą, kuriuo kreipėsi į TSRS LKT dėl leidimo nemokami perduoti visą Klaipėdos krašte likusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos TSR valstybiniams ir visuomeniniams ūkio subjektams. Nors perdavimą patvirtinančių dokumentų nepavyko rasti, ši hipotezė grindžiama Lietuvos TSR finansų įstaigų dokumentais, kuriuose nuo 1945 m. vasario mėn. iki 1954 m. buvo vedamos trofėjinio turto apyskaitos. Šiose apyskaitose buvo fiksuojamas tik kilnojamasis turtas (baldai, namų apyvokos daiktai, žemės ūkio inventorius, įrenginiai, žaliavos ir pan.). Nekilnojamojo turto apyskaita, išskyrus sugriautus ir atstatyti netinkamus statinius, nebuvo vedama.

Taigi, 1945 m. pabaigoje buvo peržiūrėtas Klaipėdos krašte likusio turto statusas, ir įvyko pokyčiai: iki 1945 m. lapkričio mėn. „trofėjiniu“ krašte laikytas nekilnojamasis turtas, nuo 1945 m. lapkričio mėn. buvo pripažintas „bešeimininkiu“ turtu. Todėl 1945 m. pabaigoje Klaipėdos krašto kaimiškose vietovėse pradėta nauja likusių ūkių inventorizacija. Jos tikslas buvo nustatyti realų ūkių ir juose esančių pastatų skaičių, ūkiui priskirto žemės ploto dydį, naujus jo valdytojus ir įvertinti nekilnojamąjį turtą. Be to, 1946 m. sausio mėn. prasidėjo kilnojamojo turto inventorizacija ir jo perkainavimas, skiriant turtą į dvi kategorijas: „trofėjinį“ – inventorizuotą iki 1945 m. lapkričio mėn. ir „bešeimininkį“, naujai atrastą po 1945 m. spalio mėn. Priešingai nekilnojamajam turtui, išaiškintas „trofėjinis“ arba „bešeimininkis“ kilnojamasis turtas turėjo būti parduotas: pirmiausia pasiūlytas jo turėtojui, o jam atsisakius – perduotas į prekybą. Galiausiai, 1945 m. pabaigoje buvo pradėta visų Klaipėdos krašte buvusių valstybinių ir visuomeninių ūkio subjektų teisinė registracija. Taip pat sudaryti Klaipėdos krašto apskričių – Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės – biudžetai, kurių pajamų dalį sudarė pajamos, gautos realizavus „trofėjinį“ ar „bešeimininkį“ turtą. Šios pajamos buvo naudojamos mokytojų, medikų ir kitų specialistų atlyginimams išmokėti. Bet tai jau kita istorija.

Silaineskrastas.lt