Paminėjome Justino Marcinkevičiaus 95-metį

Modernumo siekiantys „kritikai“ J. Marcinkevičiaus  kūrybos vertę bando sumenkinti, primesdami jai atgyvenusios agrarinės kultūros įvaizdį. Menkina ir poetinės trilogijos prasmę, kaip tiksliai neatkartojančią istorijos. Galima daug ko prigalvoti, bandant išaukštinti save nauju požiūriu ar dar kokiu įmantrumu. Bet mums – gyvenusiems su J. Marcinkevičiumi sovietmečiu, per daug dar nenutolusiems nuo tos vadinamosios žemdirbiškosios kultūros, liaudies dainos ir meno, tai svetima ir nepriimtina.  Ir lengva, ir sunku priaugti iki J. Marcinkevičiaus žodžio. Visų pirma reikia jį išgirsti. Kas prisimena sovietinės okupacijos metais Mažvydo (akt. V. Paukštė) mokomą tekstą: „Dabar bandysime sudėti  pirmą žodį: el, ie, tu, va... Ar girdit jau? Ar girdit?“ Atsako visa žiūrovų salė:  Lietuva... Ir ne šiaip sau vaidindami, o pro ašaras, su begaliniu jauduliu. Ten buvo ne vieno kelio į nepriklausomybės atstatymą pradžia. Ir klasėse, per pamokas, mokantis apie J. Marcinkevičiaus kūrybą, suvirpėdavo balsas, tariant žodžius Lietuva, tėviškė, tėvynė. Ar sugebame įsiklausyti dabar? O lengva buvo būti su Marcinkevičiumi, nes jis buvo su mumis. Pirmosiose kalbos šventėse, mitinguose, vakaruose, kai skersai išilgai važiuodami per Lietuvą su aktoriumi L. Noreika skaitydavo ir poezijos posmus, ir ištraukas iš trilogijos, ir kalbėdavosi su žmonėmis. Visiems buvo savas, artimas ir pažįstamas. Ir visiems rasdavo žodį.

Šventinės popietės moderatorė Zina Kuzminskaitė labai išsamiai ir jautriai priminė poeto kelią, kūrybą, atmintinai deklamavo ne vieną eilėraštį. (Jų ji moka ne vieną dešimtį). Be raginimo skaitė poetą, pasakojo apie susitikimą su juo, apie išgyventą poveikį  trilogijos spektakliuose, fragmentus iš poeto kalbų mitinguose ir kt. visi literatai.

Susitikimo metu Inkaklių bibliotekoje kovo 13 d. taip pat skaitėme J. Marcinkevičiaus eilėraščių,

prisiminėme keletą jo biografijos faktų.

Taip, mes turime Lietuvos istorijoje žmogų, kuris nesistengė būti didelis, bet kažkaip praaugo visus.