Panemunės bendruomenės džiaugsmai ir rūpesčiai

Šimto trijų Lietuvos miestų sąrašą, su savo vos daugiau nei dviem šimtais gyventojų, beje, šie duomenys yra 2021 metų, užbaigia Panemunė. Šiame mieste nėra mokyklos, kultūros namų, bibliotekos, medicinos punkto, parduotuvės. Ir jeigu ne atvažiuojantys į Panemunę darbuotis pasieniečiai, muitininkai, jeigu ne kavinė ir „skruzdėlynus“ kepanti įmonėlė bei vietos bendruomenė, čia gyvenimas sustotų.

Kaip tik šio rašinio užduotis yra atskleisti, kaip gyvuoja Panemunės bendruomenė bei kokias

dūmas dūmoja jos pirmininkė Virginija.

Beveik ketvirtį amžiaus vadovaujanti lyderė sako, kad ši nevyriausybinė organizacija vienija

43 narius.

- Esu ir būsiu jiems labai dėkinga už bendrystę ir darbštumą. Žinau, jie niekada neatsisakys vieni kitiems ištiesti pagalbos ranką ar mano prašomi imtis kokio nors svarbaus darbo, - šypsosi pašnekovė.

Anot pirmininkės, negi gali būti kitaip? Juk bendruomenės narių, ir gyventojų, nėra daug, todėl, kai reikia, visi susitelkia tarsi artimi giminaičiai.

- 2011 metais išėjus Anapilin buvusiam šviesios atminties bendruomenės pirmininkui Stanislovui Bružui, mūsų organizacija neturėjo jokio lyderio. Kažkam šių pareigų reikėjo imtis. Teko man, - porina pašnekovė.

Pirmininkė sako, kad savo juodą darbą padarė ta nelemta pandemija, kuri gerokai pakeitė žmonių sąmonę.

- Žinoma, išlikusių pandemijos apraiškų yra ir dabar. Antai, pas medikus užsiregistravus eilėje lauki ilgai, o nuėjus į gydymo įstaigą, jos tuščios, žmonių nėra. Kodėl šitaip yra, nesuprantu, - mintija pašnekovė.

Pokalbis pakrypsta linksmesne tema. Pašnekovė džiaugiasi bendruomenei Kauno muitinės tarpininkų dovanotomis patalpomis. Bendruomenė teikia paraiškas finansavimui gauti. Jau pavyko uždengti dovanoto pastato stogą, sutvarkyti jo parapetus, įrengti lietvamzdžius.

Artimiausioje ateityje tikimasi pasikeisti langus ir duris. Paklausta, ką bendruomenė planuoja veikti šiose patalpose, pirmininkė nė nemirktelėjusi atsako, kad pastatas tuščias nebus, nes bus galima bendruomenės ir asmenines narių šventes švęsti, ir reikalui esant, šarvojimo reikmėms pritaikyti, ir galbūt kažkokią laisvalaikio užimtumo veiklą vystyti.

- Virginija, ar esate panemuniškė?

- Gimiau Pagėgių krašte, Šakininkuose. Baigiau Panemunės aštuonmetę mokyklą ir įstojau į Tauragės politechnikumą. Mano specialybė vyriška – žemės ūkio elektrifikavimas. Į elektros stulpus lipti neteko, nes po paskyrimo dirbau technike, po to inžiniere. Nuo 1984 iki 2013 metų darbavausi Pagėgių elektros tinkluose. Vėliau mano darbovietę sujungė su

Tauragės elektros tinklais. Apie 7 metus dirbti važinėjau į Tauragę, o 2013 metų spalio mėnesį mano darbinė veikla baigėsi, - atsidūsta pašnekovė.

- O kodėl pasirinkote būtent šį amatą?

- Buvau naminis vaikas, kuris nenorėjo lėkti kuo toliau nuo tėvų į didmiesčius. Nuo mažų dienų buvau prisirišusi prie namų, prie savo tėvų. Po paskaitų kiekvieną dieną grįždavau namo. Beje, Tauragės politechnikume mokėsi mano pusbrolis. Tai irgi turėjo įtakos pasirenkant šią mokymo įstaigą. Beje, mano kursiokė buvo dainininkė Liveta Kazlauskienė. Mes ir dabar su ja palaikome gražius santykius, - pasakoja Virginija.

- O kuo dabar gyvena Panemunės miesto bendruomenės lyderė?

- Labai mėgstu keliauti. Apkeliavau daug šalių. Dabar šią aistrą prigesinau ir džiaugiuosi dviem nuostabiais anūkais, kuriuos padovanojo mano vienintelė dukra Aušra ir žentas

Modestas. Turiu labai gerą žentą. Dideliam mano džiaugsmui, visa Aušros ir Modesto šeima gyvena čia, Pagėgių krašte. Žinoma, džiaugiuosi ir mūsų bendruomenine veikla, - šypsosi pašnekovė

- Daug metų Panemunė buvo kaip ir Sovetsko (Tilžės) priemiestis, o dabar, tikriausiai, siena visiškai užsidarė?

- Tai, kad nieko panašaus. Per Luizės tiltą vyksta ganėtinai nemenkas judėjimas. Rusija mūsų šalies piliečiams išduoda elektroninės vizas ir labai daug žmonių tenai keliauja.

Kokius jie tenai reikalus tvarko, aš nežinau, bet pagyvėjimą mes matome, - užtikrina

Virginija.

Atsisveikinus ir palinkėjus Panemunės bendruomenės pirmininkei Virginijai, jos artimiesiems, bendruomenei bei visiems šio paties mažiausio Lietuvos miesto gyventojams sėkmės, sveikatos, susitelkimo, taikos, šių eilučių autoriui galvoje sukosi nepateikti klausimai, su kuriais gulame ir keliamės, į kuriuos nėra atsakymų, bet yra viltis...