Šišioniškių tarmės mokėsi Kintų ir Pašyšių skaitytojai

Mokytis tarmės rinkosi įvairių kartų atstovai – jauniausiajai mokinei buvo septyneri metai, vyriausiajai – penkiasdešimt treji.

Edukacinio užsiėmimo metu susirinkusieji susipažino su Mažosios Lietuvos istorija, sužinojo, kaip keitėsi šio krašto gyventojų sudėtis, kas įtakojo šio etnografinio regiono savitumo formavimąsi. Ilgą laiką Klaipėdos krašto gyventojai kalbininkų buvo priskiriami Žemaitijos etnografiniam regionui, tačiau tikram šišioniškiui tai buvo didžiausias įžeidimas, mat iš tiesų žemaičiai ir šišioniškiai buvo labai skirtingi – tiek kalba, tiek apranga bei tradicijomis.

Įdomiausia edukacijos dalis – žodžių mokymasis. O jų būta įvairių: stauna (stovi), peršmas (posmas), šmautas (grietinė), žekė (kojinė), šolmistras (mokytojas). Tiek maži, tiek dideli mokėsi ir aprangos pavadinimų: kurpikės (bateliai), underoks (pasijonis), šiuršė (prijuostė), jupikė (palaidinė), kleidė (suknelė) ir t. t. Vos išmokę keletą žodžių, pamokos dalyviai turėjo visi kartu atlikti užduotį ir šišioniškių tarme parašytą tekstą perskaityti bendrine lietuvių kalba. Lengviausiai sekėsi vyresniems dalyviams, o jaunesniems tai atlikti buvo šiek tiek sudėtinga. Vėliau visi kartu žiūrėjo vaizdo įrašą apie Mažosios Lietuvos gyventojų Velykų papročius ir sužinojo, kad mūsų krašte Velykų rytą pirmasis atsikėlęs šeimos narys visus žadindavo verbos šakele, o mažiesiems margučių atnešdavo Velykų zuikis.

Puoselėdami šio krašto tarmę, papročius bei tradicijas ne tik išsaugosime tai, kuo mūsų protėviai didžiavosi, bet ir neleisime jaunajai kartai užmiršti savo šaknų ir istorijos.