Dr. Hugo Šojus – valdininkas, muziejininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas
2025 m. balandžio 1-ąją, minime 180-ąsias šios iškilios asmenybės gimimo metines, prisiminkime jo indėlį į krašto istoriją ir paveldą.
Asmenybė
Hugo Šojus gimė 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje, pasiturinčio vokiečio miestiečio šeimoje. Tėvas buvo pirklys, laivų savininkas ir miesto tarybos narys, o motina malūnininko dukra. 1862 m. baigė Klaipėdos aukštesniąją miestiečių mokyklą. 1862-1869 m. praktikavosi įvairiuose Klaipėdos ir Šilutės apskrities dvaruose. Gerai pramoko lietuvių kalbą. Užsidirbęs pinigų mokslams, 1870-1871 m. du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute. 1875 m. vedė Klaipėdos pirklio ir laivininko J. Schultzo ir anglės Marijos Walton dukrą Merę Džeinę (1856-1880 m.). Su ja turėjo 3 vaikus, 2 sūnus ir dukterį.
H. Šojaus visuomeninę veiklą būtų galima suskirstyti į tris etapus: Pirmasis. 1873 m. rugpjūčio 1 d., būdamas 28 metų, uošvio padedamas įsigijo Lėbartų dvarą ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą. 1881 m. tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, 1884 m. buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, o 1886 m. išrinktas į Klaipėdos apskrities tarybą. Dirbo įvairiuose apskrities valdybos komitetuose, kurie buvo atsakingi už apskrities biudžeto planavimą, kasmetinių finansinių ataskaitų teikimą.
Po I Pasaulinio karo, Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, 1920 m. vasario 15 d. dvarininkas buvo paskirtas į prancūzų administracijos sudarytus valdžios organus: buvo I direktorijos narys, tapo Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu.
Antrasis etapas: prasideda 1889 m. kuomet Hugo Šojus įsigijo Šilokarčemos (dabar Šilutės) dvarą ir įsiliejo į politinį ir visuomeninį gyvenimą. 1892 m. išrinktas į Šilutės apskrities tarybą, 1909 m. tapo Šilutės apskrities valdybos nariu. 1926 m. trumpam išrinktas į Šilutės apskrities viršininkus.
Trečiasis: tai H. Šojaus veikla neapsiribojo vien Šilutės ir Klaipėdos apskritimis. 1907 m. jis buvo išrinktas naujai įsteigto Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio rūmų nariu Tilžėje. 1921 m. sausio 21 d. gavo Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto – Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos – generalinio direktoriaus postą, kurį H. Šojus laikė savo didžiausiu gyvenimo pasiekimu.
H. Šojus veikla neapsiribojo vien tik valstybinėmis pareigomis. Jis priklausė Klaipėdos (1879-1927 m.) ir Šilutės apskričių Žemės ūkio, Šilutės-Žibų gyvenviečių gražinimo bei Šilutės šaulių draugijoms. Jis buvo Prūsijos botanikų draugijos (1891–1912), Antropologijos, Šeimų genealogijos, Karaliaučiaus gamtos-ekonomikos, Įsruties senovės (nuo 1891 m.) ir Karaliaučiaus senovės „Prussia“ (nuo 1892 m. paprastasis, o nuo 1911 m. garbės) draugijų narys. 1879 m. buvo vienas iš „Lietuvių literatūros draugijos“ steigėjų Tilžėje. Draugijos veikla paskatino domėtis lietuvių tautosaka, etnografija, senąją raštija.
Dvarininko aplinkoje nuolat buvo gausu intelektualų. Jis bendravo su Karaliaučiaus universiteto ir kt. mokslininkais, sudarė jiems sąlygas Klaipėdos krašte rengti archeologines ir etnografines ekspedicijas, talkininkavo renkant tautosaką.
Apie dr. H. Šojaus visuotinį pripažinimą liudija faktas, kad dar dvarininkui gyvam esant, tarpukaryje jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje (1924 m.) ir Klaipėdoje (1933 m.). 1922 m. vasario 7 d. Karaliaučiaus universiteto filosofijos fakultetas H. Šojui suteikė Filosofijos Garbės daktaro ir Laisvųjų Menų magistro laipsnį už jo nuopelnus ekonominėje ir kultūrinėje srityse.
Dr. Hugo Šojus buvo išskirtinė asmenybė, kurio veikla ir indėlis darė didelę įtaką Šilutės ir Klaipėdos krašto raidai. Būdamas žemvaldys, valstybės tarnautojas ir aktyvus visuomenininkas, jis prisidėjo prie ekonominio ir kultūrinio regiono vystymosi. Be to, jis aktyviai rėmė lietuviškos kultūros puoselėjimą, prisidėdamas prie tautosakos kaupimo, istorijos tyrinėjimo ir etnografijos išsaugojimo. Visą jo veiklą galėtume apibūdinti paties H. Šojaus pasakytais žodžiais: „Kokia laimė yra darbas, kurį gali skirti ne tik sau, bet ir didesniam mastui, ar tai būtų tėvynei, provincijai, gimtinei arba […] skirti tai dvasiniam kultūros pasaulio gyvenimui.
Pirmasis privatus Klaipėdos krašto muziejus
Hugo Šojus buvo ne tik dvarininkas, valstybės tarnautojas, bet ir kultūrininkas. Jo muziejinės veiklos pradžią Šilutėje reikėtų laikyti 1889 m., kuomet jis įsigijo Šilokarčemos dvarą.
Apie dvaro interjerą ir kaip vizualiai atrodė pats muziejus žinoma tik fragmentiškai iš straipsnių skelbtų spaudoje. Įėjus į dvarą pro pagrindines duris (aut. past.), „vestibiulyje pasitinka ant sienų iškabinti briedžio ragai ir galvų iškamšos […]. Į muziejų tenka lipti antran aukštan. Viso rinkiniui skirta du kambariai. Stiklinės spintos pilnos labai vertingų senienų vilioja lankytoją įdomiam pabuvimui. Šalia kabinetas paties senienų rinkėjo […]. Netoli lango stovi rašomasis stalas, už kurio į sienas iki pat lubų lipa lentynos, jose rikiuojasi tvarkingai sudėtos bylų eilės, žinomų mokslininkų, rašytojų knygos. Tačiau vertingiausias dr. Scheu palikimas ir turtas lietuviškai kultūrai yra jo muziejus. Tegu jis neprilygsta didiesiems muziejiniams rinkiniams, kokius mums tenka matyti Kaune, Šiauliuose ar šiaip jau gerai įrengtuose muziejuose, tačiau reikia turėti galvoje, kad visa tai surinkta vieno asmens, asmens mėgėjo […]“.
Daugiau duomenų turima apie Šojų muziejuje sukauptas kolekcijas. Iš pradžių surinktas muziejines vertybes H. Šojus perduodavo Karaliaučiaus, Įsručio muziejams, vėliau – įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.
Dvarininko sukurtas muziejus per visą savo egzistavimo laiką išliko itin vertinamas specialistų, dažnai pabrėžiant, kad jame būta tokių eksponatų, kurių neturėjo nė vienas kitas Lietuvos muziejus. Dr. Jonas Basanavičiaus, 1928 m. rugpjūčio 25 d. laikraštyje „Lietuva“, rašė kad nėra Lietuvoje kito tokio muziejaus kuriame būtų sukauptos tokios vertingos „archaiologiškai-etnografiškų“ eksponatų kolekcijos: „Tokių brangintinų kolekcijų, kurias drauge surinkus, galima būtų dėti muziejaus pagrindan, kaip pasirodo visgi dar esama. Į viena tokią turtingą tokių daiktų kolekciją aš tuo tarpu ir norėčiau atkreipti žiūrovų akis“.
Dar 1862-1869 m. atlikdamas praktiką įvairiuose Klaipėdos ir Šilutės apskrities dvaruose H. Šojus gerai pramoko lietuvių kalbą, labai susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Svarbių kalbotyros metodinių dalykų, o taip pat profesionalumo lituanistinėje veikloje dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku bei archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu. Pastarasis H. Šojų paskatino domėtis tautosaka, priešistorės radiniais bei lietuvių etnografiniais daiktais.
Matydamas, kaip greitai nyksta senieji lietuvininkų amatai, tradicijos, tautosaka, ėmė kaupti lietuvių pasakas, patarles, dainas. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį buvo nusiuntęs net Karaliaučiaus prof. G. Nesemanui. 1912 m. drauge su Aleksandru Kuršaičiu išleido žemaitiškų pasakų knygą „Pasakos apie paukščius“. Rinkinys sudarytas iš trijų skyrių: pirmame – pasakos lietuvių kalba, kitame – žodynas, o trečiame vertimas į vokiečių kalbą. Pagrindinėje dalyje 100 žemaitiškų pasakų ir sakmių. H. Šojaus užrašai yra svarus indėlis į vakarų žemaičių pasakojamosios tautosakos pažinimą.
Archeologijos rinkinys
Aktyviai kuriant Šojų muziejų, kaupiant archeologinius radinius, dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus Erichas Šojus (1876–1929), jis buvo ir profesoriaus A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas. Vėliau pats ėmėsi archeologinių kasinėjimų.
Dr. J. Basanavičius apie E. Šojų ir jo kolekciją rašė, kad nors Erichas pagal išsilavinimą buvo gydytojas, tačiau labai domėjosi krašto praeitimi. Bendradarbiaudamas su A. Becenbergeriu atliko archeologinius kasinėjimusi Klaipėdos krašte, kurių metu rado gausybę radinių. Iš akmens amžiaus titnago įrankių, akmens ir titnago kaltų, kirvukų, kuriuos įvardina kaip „Perkūno kulkas“ bei ornamentuotų puodų šukių.
Straipsnyje taip pat nurodoma, kad buvo rasta vertingų žalvario periodo iškasenų: „Ypač turiningos ir dailaus darbo iškasenos: fibulos, saktys, kaklarinkės, apyrankės, žiedai ir k. daugybė gintaro krielių, varpsčių suktuvų moterų kapuose, geležiniais kardais – vyrų kapuose rasta, kaipo įkapės pridėta rymėnų pinigai…“. 1928 m. laikraštyje „Lietuva“, Nr. 3 ir Nr. 4 muziejuje sukauptas kolekcijas dar išsamiau aprašo A. Dėdelė straipsnyje „Tėvo ir sūnaus daktarų Scheu lietuviškas muziejus Šilutėje“. Jis dar kartą pabrėžia kokios vertingos kolekcijos buvo sukauptos privačiame Šojų šeimos muziejuje: „Tiesa, tatai nėra pilno žodžio prasme koks didelis viešas muziejus. Tai yra tiktai nemaža privatinė mūsų krašto etnografijos, archeologijos, senovės literatūros ir folkloro kolekcija, tuo tarpu platesnei visuomenei ir pamatyti neprieinama. O vis dėlto tatai yra jau toks muziejinis turtas, kad drąsiai galėtų sudaryti mums tebesisteigiamam tautos muziejui visai gražią pradžią“.
Didžioji dalis radinių patekę į privatų H. Šojaus muziejų buvo iš E. Šojaus individualiai arba kartu su A. Becenbergeriu tyrinėtų archeologijos objektų. Kita dalis artefaktų rasti atsitiktinai arba įsigyti iš privačių asmenų. Šojai archeologinę kolekciją tvarkė gana profesionaliai, pagal muziejams būdingas taisykles: kiekvienas eksponatas turėjo metriką, o kapų radiniai buvo pritvirtinti prie atskirų kartoninių lentelių.
Etnografijos rinkinys
Tėvo ir sūnaus kurtoje muziejaus kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Šio skyriaus rinkiniai užėmė vieną visą kambarį ir dalį antrojo kambario. Gausiausia buvo XVIII–XIX a. baldų, įvairių buityje naudotų rakandų, darbo įrankių, moterų bei vyrų drabužių, audinių, aprangos detalių ir apšvietimo prietaisų (sietynų) rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tarpukario spaudoje, laikraščiuose „Lietuva“, „Vakarai“, „Klaipėdos garlaivis“ (Memeler Dampfboot) ir kituose. Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. išsamiai aprašo ir išvardina kas buvo sukaupta H. Šojaus kolekcijose. Jisai mini, kad nors archeologijos skyrius buvo gausus ir vertinimas, tačiau tokia pat puiki ir vertinga buvo etnografijos kolekcija. Joje buvo: „senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai, kedės vis originaliais ornamentais dabinta. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir k.“ Šioje kolekcijoje taip pat buvo įvairių virtuvės indų. Ypač vertinamas audeklų ir audinių rinkinys, kurio ornamentais negalima atsigerėti bei austinių juostų kolekcija su įaustais dainų posmais.
H. Šojaus kolekcijoje buvo dveji mezginiai aprašyti Motiejaus Pretorijaus (žymiausias XVII a. Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas, tautosakininkas, giesmių kūrėjas ir vertėjas) veikale „Prūsijos įdomybės“ ir Teodoro Lepnerio (Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, evangelikų liuteronų kunigas) „Prūsų Lietuvis“ (išleisto XVII a.).
Reikėtų pabrėžti, kad visos sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas. Prof. med. dr. P. Avižonis aprašydamas Šojų šeimos kurtą muziejų, prie etnografinio eksponatų aprašo prideda, kad lankydamasis Klaipėdos krašte, Respublikos prezidentas K. Grinius užsuko į Šojų muziejų, kuriame labai domėjosi turtingu etnografiniu rinkiniu, nes ir pats turėjo didelę kolekciją sukaupęs.
Lituanistikos rinkinys
Be archeologijos ir etnografinio rinkinio H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Kaip teigė pats H. Šojus, jis buvo surinkęs beveik viską, kas bet kada yra apie Lietuvą parašyta. Jo kolekcijoje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška Lietuvos istorija, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho Prūsijos istorija, J. Laukio 1845 m. išleista knyga „Būdas senovės lietuvių (kalnėnų ir žemaičių) ir kitos knygos.
Kaip kartografinę retenybę reikia nurodyti trečios laidos 1629 m. C. Hennenbergerio didįjį Prūsijos žemėlapį. Iš lituanistikos raštų, buvusių dvarininko bibliotekoje, galima paminėti Fr. Kuršaičio, A. Šleicherio, V. Kalvaičio, J. Basanavičiaus, vokiečių kalbininko K. Brugmano, A. Becenbergerio ir kt. darbus. Verta pažymėti, kad H. Šojus buvo surinkęs Karaliaučiaus Senovės draugijos „Prussia“, o taip pat „Karaliaučiaus Gamtos-ekonominės draugijos“ bei „Tilžės Lietuvių Literatūrinės draugijos“ leistus periodinių leidinių pilnus komplektus. Be kitų vertingų leidinių dvarininkas buvo apsirūpinęs ir naujausia paminklotyrine bei paminklosaugą propaguojančia literatūra.
Deja, asmeninės dvarininko bibliotekos likimas liūdnas. Pokariu menkai tesirūpinta asmeninių bibliotekų paveldo kolekcijomis, turinčiomis istorinę ir bibliofilinę vertę. Kadaise H. Šojui priklausiusios knygos buvo išdalintos institucijoms, kitos – išsklaidytos ar sunaikintos. Kai kurios dvarininko turėtos knygos pateko į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Šilutės muziejaus, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio, privačių kolekcininkų ir kt. įstaigų globon. Šiuo metu žinoma, kad Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugoma 15 H. Šojui priklausiusių leidinių, Šilutės muziejuje – 18, Povilo Višinskio bibliotekoje – 1 (Retas leidinys. 1858 m. išleista pirmoji Klaipėdos miesto adresų knyga. Į Šiaulių biblioteką leidinys pateko 1983 metais, viename iš antikvariatų jį įsigijus už 25 rublius). Kiek išliko knygų kitose atminties institucijose bei privačių kolekcininkų rankose, nežinoma.
Augalų rinkinys
Šojų šeima buvo sukaupusi ir itin vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850-1912 metų laikotarpiu. Pagrindinės rinkimo vietos yra Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Juose yra dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų. Šiandien H. Šojaus kauptas augalų rinkinys yra seniausias išlikęs XIX a. pab. ir XX a. pr. Prūsų Lietuvoje rinktas augalų rinkinys. Vertinant Lietuvos mastu tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.).
Muziejaus kolekcijų vertingumą ir svarbą pabrėžia ir tai, kad muziejuje lankėsi žymūs to meto Vokietijos ir Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai. Jame pabuvojo Vokietijos kronpricas Joachimas, Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos vyr. prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, prof. E. Volteris, Lietuvos prezidentas K. Grinius, ministras pirmininkas E. Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys ir kt.
Būdamas įsitikinęs, kad niekas geriau nežino jo muziejaus rinkinių, ekskursijas po muziejų savo svečiams, netgi tapęs visiškai aklas, vesdavo pats H. Šojus.
Ypatingai didelį H. Šojaus indėlį galima nurodyti, steigiant lietuviškus muziejus po atviru dangumi Tilžėje (1905 m.) ir Karaliaučiuje (1912 m.). Jis ne tik nubraižė lietuviško namelio projektą Tilžėje, tačiau ir pats pasirūpino jo vidaus apstatymu. H. Šojui prižiūrint, jo dvare keturi lietuvių dailidės pagamino senų baldų kopijas.
1905 m. Tilžėje, Jokūbynės parke, atidarytas muziejus buvo įrengtas pagal vaizdingo mažlietuvių namo pavyzdį. Namelis, kartu su tvora kainavęs apie 6000 markių. Lėšos statybai surinktos iš Tilžės miestiečių ir lietuvininkų apskričių kaimo gyventojų. Etninių daiktų (rakandų, linų ir vilnų apdorojimo, milo vėlimo, audinių, aprangos dalių) surinkta iš Pakalnės apskrities ir pamario lietuvių šeimų. Vėliau namelis tapo įvairių rinkinių muziejumi. Iki pirmojo pasaulinio karo čia buvo verpiama, audžiama, pardavinėjami audiniai. Sukaupta didelė ikonografinė medžiaga: lietuvininkių kaimiečių nuotraukos, E. Gisevijaus piešinių originalai. Namelio rinkiniai buvo eksponuojami įvairiuose parodose. Iki II pasaulinio karo namelis buvo lankomiausia vieta. Sunaikintas karo ar pokario metais.
Šojų muziejaus likimas
Po H. Šojaus mirties 1937 m. Šilokarčemos dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 spalio 9 dieną) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Likusių surinktų ir sutvarkytų muziejinių vertybių pagrindu 1949 m. lapkričio 7 d. buvo atidarytas Šilutės kraštotyros muziejus, kuriame buvo 718 eksponatų.
2015 m. baigus restauruoti Šilutės dvaro kompleksą ir perkėlus muziejaus kolekcijas į jį pasikeitė ir muziejaus pavadinimas. 2015 m. balandžio 9 d. jam suteiktas Šilutės Hugo Šojaus muziejaus pavadinimas. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune, H. Šojus yra raštu atsakęs, jog jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. Taigi muziejaus grįžimas į dvaro rūmus yra logiškas muziejaus kūrimo užbaigimas.
Šiuo metu dvaro pastatų komplekse veikia muziejus, restauracijos ir edukacijos centras. Muziejaus fonduose sukaupta 67 753 vnt. eksponatų ir nuolat pildosi.
Straipsnio komentarai
